18/07/2025
Kartais motinystė atrodo ne taip, kaip apie ją kalba kiti.
Gimsta kūdikis – o kartu su juo tyliai gimsta ir... kažkas tamsaus.
Nuovargis, kuris nepraeina net po miego.
Mintys, kurios slegia, nors jų net negali iki galo įvardyti.
Verkimas be priežasties. Ir tylėjimas su baisia kalte negalintis pavirsti žodžiais net patiems artimiausiems.
Atsikeli, padarai viską, ką reikia. Bet niekas neteikia džiaugsmo.
Žiūri į savo vaiką ir jauti kaltę, nes nesi tokia laiminga mama, kokia, atrodo, turėtum būti. Įkyrios mintys, kad gali kažką padaryti sau ar kūdikiui suspaudžia pačia stipriausia virve ne tik kaklą, bet ir širdį. Asmeniškai aš pasirinkau atvirumo kelią nebijodama savo išgyvenimų nes jis gali padėti tau nešokti į upę kartu su naujagimiu ant rankų arba pasitraukti pačiai.
Tau gali būti sunku.
Tai, ką jauti, gali būti pogimdyvinė depresija. Ir tu nesi viena.
Apie tai kalbėti vis dar sunku. Bet tai labai tikra.
Aš pati tai išgyvenau. Du kartus. Ir žinau, kaip svarbu tuo metu turėti ką nors šalia. Ne tam, kad pasakytų, kaip turi jaustis. O tam, kad tiesiog būtų. Kad tylėtų kartu su tavimi. Kad priimtų be vertinimo. Kad išgirstų.
Dėl to ir gimė „Šalia mamos“. Ne kaip verslas. Kaip atsakas tam, ko taip trūko ir nenoriu, kad to ateityje pritrūktų mano dukroms.
Kvietimas nebijoti būti jautriai, pasimetusiai, pavargusiai.
Būti tokiai, kokia esi ,nes ir tokia tu esi pakankama.
Jei jauti, kad viduje tamsu – parašyk. Gal nieko baisaus. O gal tai labai daug.
Bet bent jau žinosi, kad kažkas tikrai yra šalia.
įkūrėja, Diana
