Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija

Home
Lithuania
Vilnius
Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija

Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija. Vilniaus pilių valstybinis kultūrinis rezervatas – Vilniaus senamiesčio širdis.

Jeigu norite sužinoti visus renginius, kurie vyksta Vilniaus pilyse, juos rasite internete, adresu: https://bit.ly/vp-renginiai Tai mažiausias valstybinis rezervatas Lietuvoje. Vilniaus pilių valstybinis kultūrinis rezervatas įsteigtas Lietuvos istoriniam valstybės ir dvasinės kultūros centrui – Vilniaus pilims, pilių teritorijai ir joje esančioms kultūros ir gamtos vertybėms išsaugoti, nuolatinia

ms jų moksliniams tyrimams organizuoti, joms reikiamai tvarkyti ir naudoti. Rezervatas įsteigtas 1997 m.; plotas - 54 ha; valdymui ir veiklai organizuoti 2004 m. įsteigta Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija.

31/05/2026

Kaip „Liuc ir Begemoc“ kryžius statė.

Metų pradžia, 1989-ieji. Priimtas sprendimas: atstatyti Trijų Kryžių paminklą, sovietų susprogdintą dar 1950 metų gegužės 30 dieną.

Užduotis buvo sudėtinga, o terminas – beveik nerealus. Paminklas turėjo iškilti per kelis mėnesius, iki birželio 14-osios, Gedulo ir vilties dienos.

Jeigu šiandien paklaustumėte, kas atstatė legendinį Trijų Kryžių paminklą, daugelis atsakytų: vilniečiai.

Kai Vilniui prireikė stebuklo, jį sukūrė lygumose užgrūdinti šiauriečiai. Tie patys, kurie „liūtą“ ir „begemotą“ taria kaip „liuc“ ir „begemoc“.

Jų buvo dvylika, kaip kokių apaštalų. Arūnas ir Gintaras iš Panevėžio, Rimantas iš Radviliškio, Petras, Saulius, Stepas ir Zenonas nuo Šeduvos, Gediminas, Gustavas, Remigijus ir Vidmantas iš Šiaulių. Visiems jiems vadovavo Antanas Juozaitis nuo Šiaulių.

Kad spėtų, dvyliktukui talkino daugybė savanorių. Jų susirinkdavo tiek, kad net tekdavo registruoti į eilę.

Vienas iš didžiausių išbandymų buvo išlieti trys kryžius vienu ypu.

Tam reikėjo ne tik ypatingos sudėties betono, kuriam naudotas ir baltas smėlis iš Anykščių, bet ir darbo „non-stop“ režimu: betonuota dvi paras iš eilės.

Viskas buvo daroma rankomis, komanda dirbo kaip akrobatai. Betoną kibirais nešė aukštyn, ant kryžių klojinių viršaus, ir pylė į formas. Vyrai keitėsi vos po valandos kitos miego, nuolat nerimaudami, ar klojiniai atlaikys augantį milžinišką svorį.

Vasarai dar tik prasidedant, 1989 metų birželio 14-ąją, atstatyti Trys Kryžiai vėl baltai iškilo virš Vilniaus.

Statybų istorija pamažu nugrimzdo į užmarštį, o už titanišką darbą komanda dar nesulaukė padėkos.

Štai šis dvyliktukas, vadovaujamas Antano Juozaičio: Rimantas Abromaitis, Stepas Aismontas, Arūnas Barauskas, Saulius Jonaitis, Gediminas Jukna, Vidmantas Laurinavičius, Gustavas Lendraitis, Petras Paslavičius, Gintaras Povilaitis, Remigijus Sluckus ir Zenonas Stakonis.

Dėkui jiems ir visiems savanoriams, sugrąžinusiems į Vilniaus panoramą vieną svarbiausių Atgimimo simbolių.

Parengta pagal: Živilė Kavaliauskaitė, „Trijų kryžių atstatymas buvo patikėtas šiauliečiui“, „Šiaulių kraštas“, 2014 m. Fotografija iš Antano Juozaičio asmeninio archyvo, 1989 m. gegužė. Joje užfiksuotas dvyliktukas, tik be paties Antano Juozaičio, jis fotografavo.

24/05/2026

Mergaitiški drabužiai nepaslėpė nuo lemties.

Jis augo aplinkoje, kurioje laisvė buvo viskas. Jo senelis kovojo Tado Kosciuškos sukilime. Jo tėvas žuvo 1831 metų sukilime.

Jo mama, paniškai bijodama, kad caro valdžia neatimtų maištingo tėvo mažamečio sūnaus, vaikystėje jį rengė mergaitiškais drabužiais.

Baigęs mokslus aukso medaliu, Vilniuje jis pamilo Apoloniją iš Dalevskių šeimos. Jos broliai kurpė slaptas organizacijas prieš carinę valdžią, buvo teisiami ir siunčiami į Sibirą.

Judviejų meilė nuo pat pradžių buvo nepatogi, pavojinga, caro valdžiai nepriimtina. Jų santuoka truko mažiau nei metus.

1863 metais jis tapo vienas iš sukilimo vadų, prie Biržų buvo sunkiai sužeistas, paimtas į nelaisvę ir atgabentas į Vilnių.

Tardymų metu iš jo buvo bandoma išgauti informaciją apie kitus sukilėlius, viliojant malonės pažadais. Jis nepasidavė ir Apolonijai rašė:

„Mano Angele, vakar sužinojau, kad galiu gyventi ir būti laisvas su viena maža sąlyga: jei išduosiu . pasakiau, kad neišduosiu. Man buvo duota suprasti, kad pasirašiau mirties nuosprendį. Todėl privalau mirti – mirsiu tyras ir nepriekaištingas. Pasakyk man, Angele, ar galėjau pasakyti kitaip? Mylėsiu tave ir saugosiu tave bei kūdikį, o tada susijungsiu su tavimi danguje. Manau, pirmadienį mirsiu.“

Egzekucija buvo žiauri. Sunkiai sužeistą žandarai ištempė iš Šv. Jokūbo ligoninės į Lukiškių aikštę. Iš pradžių turėjo būti sušaudytas, bet Muravjovas įsakė pakarti. Jam buvo vos 37-eri. Apolonija tuo metu laukėsi kūdikio. Ji buvo ištremta į Rusiją, kur gimusi dukra mirė vos trejų.

Caro valdžia tiek jį, tiek kitus sukilėlius slapta pakasė ant Gedimino kalno. Palaidojimo vietą turėjo paslėpti užmarštis.

Tik 2017 m., archeologams radus palaikus, vienas iš 1863 metų sukilimo vadų – Zigmantas Sierakauskas, gimęs prieš 200 metų, 1826 m. gegužę, buvo atpažintas iš vestuvinio žiedo su dviem vardais: Zigmantas ir Apolonija.

Iliustracija: „Atsisveikinimas su maištininku“, Artur Grottger, 1866 m. Nacionalinis muziejus Krokuvoje. Parengta pagal: Justyna Giedrojć, „Zigmantas Sierakauskas ir Apolonija Dalevskytė – meilė iš pirmo žvilgsnio“, Kurier Wileński, 2023 m. Ir „Pasivaikščiojimai Vilniaus gatvėmis: Sierakauskas – šviesi asmenybė“, Kurier Wileński, 2014 m.

17/05/2026

„Kalnų parką“ sukūrė sovietai.

Kai tik Vilniuje pradedama kalbėti apie Kalnų parko pavadinimo keitimą, akimirksniu pasigirsta balsai: „pavadinimas nusistovėjęs“, „žmonės jau įprato“.

O kada konkrečiai jis nusistovėjo?

Prieš 70 metų paklausus vilniečio, kaip nueiti į Kalnų parką, jis turbūt pagalvotų, kad klausiama apie kokį nors kurortą Azijoje.

Ankstyvojo Vilniaus teritorija, Mindaugo ir Gedimino laikus menanti vieta, šimtmečiais turėjo kitus vardus. Ji vadinta Plikaisiais kalnais, Kreivuoju kalnu, Altarija.

Patį „Kalnų parko“ pavadinimą nukalė sovietiniai funkcionieriai. Sovietinė etiketė atsirado ne šiaip sau.

1950 m. gegužę susprogdintas Trijų Kryžių paminklas, nuo Katedros nuverstos šventųjų skulptūros, sunaikintas Kalvarijų Kryžiaus kelias, pati Katedra atimta iš tikinčiųjų ir paversta Paveikslų galerija.

Vilniaus piliakalniai skubiai imami tvarkyti kaip „darbo liaudžiai“ skirtas parkas. Tai buvo ne tik pavadinimo keitimas, bet ir brutali atminties perrašymo operacija.

Okupantai šioje vietoje matė ne tik takelius. Vietoj sunaikinto Trijų Kryžių paminklo buvo suprojektuota „Kalnų parko“ vasaros kavinė su kolonada, o ant Stalo kalno - 400 vietų restoranas.

Buvo nesvarbu, kad čia stūkso vieni seniausių Vilniaus piliakalnių, kur, anot Lietuvos valdovo Jogailos, stovėjo ir stipriausia Vilniaus pilis - Kreivoji pilis.

Pirmą kartą dokumentuose šis pavadinimas pasirodo 1956 m. rusų kalba kaip „Нагорный парк“, o spaudoje lietuviškas variantas ima šmėžuoti 1958 m.

Pavadinimas nėra originalus. Pirmieji „Kalnų parkai“ Sovietų Sąjungoje pasirodė Vladivostoke, taip pat vietoj panaikintų kapinių Barnaule.

Dabar Vilniaus katedra grąžinta tikintiesiems, skulptūros ant stogo atkurtos, Trijų Kryžių paminklas atstatytas, trispalvė plevėsuoja Gedimino pilies bokšte.

Gal jau laikas panaikinti paskutinį sovietinį reliktą Vilniaus centre, pakeisti „Kalnų parko“ pavadinimą ir pripažinti Vilniaus šaknis bei pradžią?

Pagal: Нагорний парк в г. Вильнюс, 1958, Институт проектирования городсково строительство ГосСтроя Литовксой ССР, (Vilniaus regioninis valstybės archyvas, f. 1036, ap. 11, b. 194).

10/05/2026

Karaliams irgi reikia atostogų.

Atostogos mums reiškia galimybę tiesiog „pasiplauti“ nuo užduočių.

Nors „karališkos atostogos“ skamba prabangiai, jos turėjo mažai ką bendro su tikrais monarchais.

Apie atsipalaidavimą nuo rutinos ir taisyklių valdovas galėjo tik pasvajot. Vis dėlto noras „atitrūkti“ buvo galingesnis už bet kokį protokolą.

Vytautui Didžiajam „atostogos“ reiškė išvyką į gūdžius miškus. Jis dingdavo mėnesiui ar ilgiau, medžiojo ir miškas jam tapdavo „lauko kabinetu“, nes valstybės reikalai nepaleisdavo.

Jogaila demonstravo kitokį lygį. Po Žalgirio mūšio įtampų jis išvyko į Vengriją ir užtruko. Pasibaigus diplomatiniam vizitui, kelionė virto pramogų maratonu: medžioklės, vakarienės ir kelionės po svečias šalis truko beveik pusmetį. Net garsusis Jogailos saikingumas neatlaikė. Karalius taip susižavėjo šviežiais buivolių pieno sūriais, kad jų persivalgęs kentė pilvo dieglius.

Vienas dramatiškiausių „atostogautojų“ buvo Lietuvos ir Lenkijos valdovas Henrikas Valua. 1574 m. naktį iš birželio 18-osios į 19-ąją jis slapta paspruko iš Vavelio pilies Krokuvoje, sužinojęs, kad jo laukia „geresnė“ karūna, t.y. Prancūzijos sostas.

Pabėgęs iš Lenkijos ir Lietuvos sosto, Henrikas Valua į Prancūziją neskubėjo.

Pakeliui aplankė Vieną ir Italiją. Galima sakyti, pirmą kartą išėjo tikrų atostogų. Ignoravo daugybę savo motinos Kotrynos Mediči raginimų skubiai grįžti, žavėjosi senovės paminklais, taškė pinigus ir mėgavosi laisve.

O štai kitas Lietuvos ir Lenkijos valdovas Jonas Kazimieras Vaza pasirinko pačias ilgiausias karališkas „atostogas“. Po virtinės karų, krizių ir netekčių jis 1668 m. atsisakė Abiejų Tautų Respublikos sosto, nusipirko bilietą į vieną pusę ir pasitraukė į Prancūziją.

Svajodami apie artėjančią vasarą galime pasidžiaugti bent viena privilegija, kad nesame karaliai.

Nuotrauka: S. Žiūra, 2022 m. Parengta pagal: „Karalius beveik pusmečiui išvyko atostogų. Kaip karalienė linksminosi jam nesant?“, WielkaHistoria, 2021.

03/05/2026

„Ai, mama, tu nieko nesupranti.“

Mes ieškome koučerių ar patarėjų, bet ištikimiausią „strategę“ dažnai turime visai šalia. Istorija tai patvirtina.

Jei Lietuvos valdovų motinas apibūdintume šiuolaikinės tėvystės stiliais, išryškėtų spalvingas paveikslas ir jų įtaka vaikų ar net valstybės likimui.

Karalienę Mortą, Mindaugo žmoną, galima vadinti „mama-sniego valytuvas“. Ji galvojo, kas nutiks valstybei ir jos vaikams. Jos motinystė reiškė budrumą ir „tvarką pagal mane“. Tokie tėvai dažnai turi gerų ketinimų ir nenori, kad vaikai patirtų sunkumų. Tiesa, Mortos patarimai kainavo galvas visai šeimai.

Birutę galėtume vadinti „motina dramble“. Saugančia, globojančia, suteikiančia vaikui emocinį saugumą. Legendinės žynės autoritetas buvo toks didelis, kad ji tapo tautos motinos simboliu. O įžeisti Birutę reiškė įžeisti patį Vytautą.

Ona Vytautienė galėtų būti „delfinė motina“, duodanti kryptį, bet ne viską kontroliuojanti. Ji taikė Vytautą su Jogaila, tad veikiausiai ir dukrą Sofiją gyvenimui ruošė ne spausdama, o lydėdama.

Julijona, Jogailos motina, būtų „mama sraigtasparnis“, nuolat stebinti ir prireikus įsikišanti. Po Algirdo mirties ji padarė viską, kad sostą gautų Jogaila, nors eilėje stovėjo ir vyresni broliai. Ji bandė kreipti jį ne į Vakarus. Bet galutinio sprendimo neatėmė: Jogailai pasirinkus Vakarus, Julijona be didelių vėjų pasitraukė į vienuolyną.

Bona Sforca. Tikra „mama tigrė“: ambicinga, išsilavinusi ir valdinga. Tokia mama vaikams kelia aukštus reikalavimus, mato didelę ateitį ir tikisi paklusnumo. Žygimantas Augustas bėgo nuo jos įtakos į Vilnių, bet Bona čia turėjo šnipų tinklą, kad žinotų, ką sūnus valgo ar su kuo miega.

Jogailos marti Elžbieta Habsburgaitė buvo pirmoji supermama arba „kerlingo motina“, kantriai šlavusi vaikams politinį ledą, kol jos vaikai tapo keturių valstybių karaliais.

Už daugelio valdovų stovėjo motinos, planavusios vaikų ateitį iki smulkmenų. Jos, kaip ir šiandien mamos, žinojo ne tik kur yra „dingstantys“ daiktai, bet ir laukė grįžtančių iš visokių gyvenimo purvynų.

Su Motinos diena visas strateges.

Parengta pagal: „9 Words for Types of Parenting“, Merriam-Webster: Wordplay. 2026. Ir pagal: „Deciphering Parenting Metaphors: Animals and Machines.“ Atlanta Parent, 2024. Nuotraukoje: kerlingo varžybų akimirka. Beje, sveikiname Lietuvos moterų kerlingo rinktinę, kuri prieš dvi dienas Pasaulio senjorų akmenslydžio čempionate iškovojo aukštą 5-ąją vietą tarp 23 komandų.

26/04/2026

Gedimino pilis pergyveno kryžiuočius, bet vos nepasidavė XX a. pradžioje.

Pirmasis rimtas pilies „gelbėjimas“ įvyko apie 1895 m. „Strategija“ buvo paprasta: jei siena skyla, užpilkime ją storu cemento sluoksniu. Pilis tapo betoniniu bunkeriu, o cementas po kelerių metų pradėjo byrėti.

Bet meistrai nepasidavė: 1905 metais gotikinis mūras užmūrytas naujomis plytomis. Vilniečiai istorikai vos negavo infarkto stebėdami, kaip paveldas virsta šviežiai iškeptu sandėliuku.

Kol vieni „kovojo“ su plytomis, kiti nusprendė: pilis be pramogų – ne pilis.

Panaikinus carinę tvirtovę, 1895 m. Gedimino kalnas tapo viešu parku, bet ne „labdara“. Nori užlipti? Mokėk 3 kapeikas. Jei turi penkių asmenų šeimą, už 1 rublį įsigyk metinį abonementą.

Prieš kopimą į kalną, papėdės paviljone save galėjai „motyvuoti“ kefyru ar mineraliniu vandeniu. O jei ištvėrei kelią iki viršaus, tai laukė apdovanojimas: vakariniame bokšte veikė „Cukiernia“.

Čia grafas Tiškevičius, vėliau Antonas Meško vilniečius vaišino kava, uogiene ir pyragaičiais.

Kavinės įėjimas buvo tiesiog iškirstas pilies bokšto senojo lango vietoje. Viduje gotikinį mūrą paslėpė gėlėti tapetai ir užuolaidėlės. Spauda dar piktinosi, kad paskutinis savininkas, kabindamas iškabą, kirtikliu nukalė dalį autentiško bokšto mūro.

Romantiką šioje kavinėje trikdė tik patrankos. Nuo piliakalnio buvo šaudoma, pranešant vidurdienį. Salvės taip purtė kalną, kad po jų nuo sienų krisdavo pilies plytos. Miesto valdžia teisinosi: „Gyventojams reikia pranešti laiką!“ Galiausiai patrankas teko nutildyti.

Be patrankų, Vilniuje kilo dar vienas šurmulys – planai ant šio kalno įrengti vandentiekio rezervuarą.

Tad Gedimino pilis yra tikra išgyvenusi kovotoja. Tačiau pagrindinis mūsų valstybingumo simbolis lieka vienas didelis klaustukas: Gedimino pilis niekada nebuvo sistemingai ir kompleksiškai ištirta.

Parengta pagal: B. R. Vitkauskienė, „Vilniaus Aukštutinės pilies priežiūra ir konservavimas XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios periodikos duomenimis“, Lietuvos pilys, 2009, p. 63–82. Ir pagal: E. Povilaitytė, B. R. Vitkauskienė, Vilniaus Aukštutinė pilis. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2014. 96 p. Nuotrauka: Aukštutinės pilies vakarinis bokštas su mediniu telegrafo antstatu ir kavine. 1912 m. Fotografas Aleksandras Jurašaitis. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

19/04/2026

Vilniaus antrasis bandymas ir užbetonuota atmintis.

Kai vaikštinėjame Stiklių ar kitų siaurų gatvių vingiais, esame visiškai tikri – štai jis, senasis Vilnius.

Gedimino laikais tikrasis Vilnius driekėsi visai kitur. Ten, kur šiandien ieškome ne istorijos, o parkavimo vietos.

Pirmieji vilniečiai gyveno nedideliuose, mediniuose, vieno aukšto pastatuose, kurie šiandien labiau primintų jaukias pirteles ant ežero kranto.

Šios „pirtelės“ plytėjo ten, kur dabar kyla funikulierius į Gedimino kalną, juosė kalną iš šiaurinės pusės ir driekėsi Antakalnio kryptimi, dabartinio Kalnų parko link.

O viskas prasidėjo dar 1271 metais. Spėjama, kad pirmąjį senamiestį kaip valdovo dvarą pradėjo statyti Traidenis, šiaurinėje Gedimino kalno papėdėje iškirtus lapuočių mišką.

Tyrėjai mano, kad jau po dvidešimties metų, Gedimino tėvo Pukuvero laikais, apie 1297 metus, čia užbaigiama statyti medinė Vilniaus Aukštutinė pilis, kurią šiandien vadiname Gedimino.

Kol visas Vilnius glaudėsi prie Gedimino kalno ir siekė Kalnų parko aukštumas, kuriose, anot Jogailos, stovėjo trečioji – Kreivoji pilis, miestas turėjo ir savo pirmąjį „miegamąjį rajoną“.

Jis buvo ten, kur šiandien taip užtikrintai rodome senamiestį – dabartinės Bokšto gatvės rajone, istoriniuose dokumentuose vadintas Rusėnų miestu. Lyg savotiškas tų laikų „China Town“: saugiu atstumu nuo pilių, bet pakankamai arti valdovo rūmų gandams.

Spėjama, kad dabartinį Vilniaus senamiestį „sukūrė“ Lietuvos valdovas Jogaila, nusprendęs pastatyti pirmąją parapijinę Vilniaus Šv. Jonų bažnyčią, ir taip ateities kartoms užduodamas toną marširuoti Pilies gatve, Rotušės ir Aušros Vartų link.

Tad kitą kartą, kai keiksitės nerasdami vietos automobiliui prie Kalnų parko, nurimkite: jūs ne sukate ratais, o dalyvaujate Vilniaus ištakose.

Parengta pagal Gediminas Vaitkevičius „Vilniaus tapsmas“ // „Miestų praeitis“, vol. 2. ir Artūras Dubonis „Sostinė“ In „Lietuvos istorija“, tomas 3, 2011, p. 322-327. Funikulieriaus vietoje vieni iš seniausių Vilniaus pastatų buvo atrasti archeologo Gintauto Striškos dėka, 2003 metais. Iliustracija: Vilniaus pilys iš šiaurės (Dariaus Kontrimo fotografija).

12/04/2026

Kaunas = vartai į Vilnių.

Kai kalbame apie didžiausias Lietuvos kovas, dažniausiai prisimename Žalgirį. Tačiau prieš daugiau nei 600 metų svarbiausias įvykis buvo Kauno pilies gynimas.

Apie jį pasakota iš kartos į kartą, kol atmintis virto legendomis: esą senasis Kaunas nugrimzdo po žeme ir iki šiol laukia išvaduotojo.

Tuo metu Lietuva buvo medinių pilių kraštas. Mūrinė Kauno pilis išsiskyrė dar ir tuo, kad saugojo arteriją į Vilnių ir Trakus. Pilį pastatė Kęstutis, supratęs, kad Nemunas ir Neris, tai ne tik upės, bet ir „greitkeliai“ į valstybės širdį.

Kryžiuočiai tai suprato ne prasčiau. Ir 1361 m., kai pats Kęstutis sėdėjo nelaisvėje Marienburge, buvo pasiųsta specialistų komanda, kuri turėjo „išžvalgyti ir nustatyti Kauno pilies mūrų storumą ir aukštumą“. Tiesa, per Nemuną persikelti nepavyko, todėl pilis buvo įvertinta „iš akies“.

Nei žvalgybos nesėkmė, nei Kęstučio pabėgimas iš nelaisvės nepakeitė kryžiuočių planų.

1362 m. kovą prie Kauno pilies pasirodė kryžiuočių kariuomenė. Pilies gynybai Kęstutis paliko savo sūnų Vaidotą, o pats išvyko ieškoti pagalbos.

Pilies apgultis virto technologiniu karu: greitai iškasti grioviai, supilti pylimai ir pastatyti bokštai izoliavo pilį. Kęstutis negalėjo prasiveržti ir, esą, komentavo „iš šono“: „Jeigu aš būčiau pilyje, jūs jos nepaimtumėt.“

Tačiau šaltiniai liudija, kad pilies gynėjai „gynėsi karžygiškai“. Kryžiuočiai naudojo bokštus, sienodaužius, katapultas, o gynėjai atsakė išradingumu – kišo iš sienų rąstus, kad sutrukdytų nuleisti tiltus.

Po trijų savaičių apsiausties pilies sienos neatlaikė, ir 1362 m. balandžio 16 d., Velykų išvakarėse, ji buvo padegta. Dauguma gynėjų žuvo, į nelaisvę pateko tik Vaidotas ir dar kelios dešimtys karių.

Kelias į Vilnių tapo pavojingai atviras. Tačiau toks smūgis skatino keistis. Buvo statomos naujos pilys, stiprinama gynyba.

Todėl Kauno pilis primena: istoriją keičia ne tik pergalės, bet ir pralaimėjimai, kurie neleidžia pasiduoti.

Parengta pagal: Sirutavičius M., Kauno pilis XV–XVI amžių sandūroje; Kauno pilis (AUTC duomenų bazė). Nuotraukoje: praėjus maždaug 40 metų, toje pačioje vietoje iškilo antroji mūrinė Kauno pilis. Pilis 1960 m. (Kauno miesto muziejus).

05/04/2026

„Sukčiavimo“ atvejis Vilniaus pilyse. Arba kaip briedis padėjo laimėt Velykas.

Vilniaus pilyse Velykų rytą, matyt, net didieji kunigaikščiai rimtu veidu rinkdavosi „patį kiečiausią“ margutį. Tikriausiai būdavo ir tokių, kurie bandydavo sukčiauti su mediniais ar moliniais.

Tai leidžia manyti vienas radinys, privertęs archeologus aiktelėti.

Atliekant tyrimus 2008 m. netoli Vilniaus Žemutinės pilies gynybinės sienos, rastas kiaušinis. Ne šiaip margutis, o iš briedžio rago išdrožtas, kruopščiai nugludintas kiaušinis. Toks tikroviškas, kad galėtum jį padėti į lizdą, ir jokia višta nepastebėtų skirtumo.

Nors Jogailos anūkų laikų kiaušiniui „melagiui“ pagaminti iš sudėtingai apdirbamo briedžio rago reikėjo itin daug laiko ir įgūdžių, jo tikroji paskirtis iki šiol gaubiama paslapties. Keletas tokių dirbtinių kiaušinių rasta ir kaimyninėse šalyse.

Manoma, kad jie gali būti susiję su senaisiais papročiais.

O senovės tradicijos primena, kad kiaušinis yra gyvybės „kalėjimas“. Lukšto pramušimas, tai laisvė. Tad dauždami kiaušinį atliekate apeigą, išlaisvinate ją.

Jeigu toks raginis kiaušinis patektų į Velykų kovas, būtų tikras „tankas“. Bet šiandien prie pusryčių stalo atminkit seną tiesą: svarbiausia ne jėga, o kampas.

Su atgimimu iš pačios Vilniaus širdies.

Parengta pagal: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų muziejus, „Valdovų rūmų muziejaus fenomenas: raginis kiaušinis“, 2021.

29/03/2026

60 minučių sugalvojo „pavydūs konkurentai“.

Šiandien net pirmokas žino, kad valanda turi 60 minučių. Seniau buvo šiek tiek kitaip.

Žmonės dieną, nuo aušros iki sutemų, skaidė į 12 dalių. Į tiek pat dalių dalyta ir naktis.

Dalijant dieną į 12 dalių, buvo tik viena bėda: priklausomai nuo metų laiko ir, aišku, nuo vietovės, valanda turėjo arba 30, arba net 90 minučių.

Pavyzdžiui, Vilniuje per Jonines viena „valanda“ siektų apie 85, o žiemą – vos 35 minutes, nes vasarą dienos ilgumas apie 17 valandų, kai žiemą vos 7 valandos.

Skirtingas minučių skaičius valandoje leido išvengti tokių šių dienų išradimų kaip vasaros laikas, tačiau darbas nuo aušros iki sutemų skatino nesąžiningą konkurenciją.

Vasarą amatų cechai dirbtų nuo aušros iki sutemų, t. y. net 17 valandų. Taip prigamintų produkcijos perviršį. Pastarasis dempinguotų kainas.

Žiemą būtų dar blogiau.

Siekiant išsaugoti gamybos apimtis, reikėtų dirbti ir tamsiu paros metu. Kadangi tais laikais nebuvo LED lempučių, pasišviesti buvo galima tik žvakėmis.

Toks darbas didino broką ir riziką kilti dideliems gaisrams – tiesiog išdegdavo ištisi verslai.

Tai ne veltui viduramžių cechai savo statutuose nurodė, kad visi turi baigti darbą, išgirdę varpų dūžį.

Taip miestuose atsirado varpinės, o jose, tų laikų technologinis stebuklas – laikrodis. Pastarojo ciferblate buvo dvylika tolygiai išdėstytų valandų, kurias skyrė lygiai 60 minučių.

Varpinė su laikrodžiu buvo būtina ir turgui. Prekiauti buvo galima tik išgirdus rytinį varpų dūžį, nuo konkrečios valandos. Iki tol buvo draudžiama sudaryti sandorius.

Net ir šiandien Volstryte akcijomis pradedama prekiauti tik išgirdus varpo dūžius.

Varpinės su laikrodžiais tapo naudingos ir kitiems dalykams: vakarais, uždarant miesto vartus komendanto valandai, sumažėdavo vagysčių skaičius.

Arba, kaip kokia sirena, pranešdavo apie pamaldų pradžią ar kitą svarbią žinią.

Neraštingoje visuomenėje varpo dūžis tapo visiems suprantama universalia kalba, padedančia tiek melstis, tiek apsaugoti verslus.

Štai kodėl laikrodis mieste tapo „svarbesnis“ už Saulę kaime.

Nuotrauka: Marius Jovaiša, iš knygos „Neregėta Lietuva“, 2018.

Address

A. Goštauto Gatvė 9
Vilnius
LT-01108

Telephone

+370 5 2122662

Website

https://vilniauspilys.lrv.lt/lt/

Alerts

Be the first to know and let us send you an email when Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija posts news and promotions. Your email address will not be used for any other purpose, and you can unsubscribe at any time.

Contact The Organization

Send a message to Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija:

Shortcuts

Want your organization to be the top-listed Government Service in Vilnius?