Lietuvos centrinis valstybės archyvas - Lithuanian Central State Archives

02/06/2026

02/06/2026

𝐀𝐥𝐞𝐤𝐬𝐚𝐧𝐝𝐫𝐚𝐬 𝐊𝐚č𝐚𝐧𝐚𝐮𝐬𝐤𝐚𝐬

Aleksandras Kačanauskas – viena ryškiausių Lietuvos muzikinės kultūros asmenybių, palikusi gilų pėdsaką ne tik profesionaliojoje muzikoje, bet ir tautinės savimonės stiprinime. Kompozitorius, dainininkas, vargonininkas, chorvedys, pedagogas ir nusipelnęs meno veikėjas gimė 1882 m. birželio 2 d. Kaune. Jo gyvenimas ir kūryba glaudžiai susiję su Kaunu – miestu, kuriame brendo jo talentas ir kuriame jis ilgus metus puoselėjo lietuvišką muzikinį gyvenimą.

Dar vaikystėje jo likimą nulėmė, atrodytų, visai atsitiktinis susitikimas. 1894 metais Juozas Naujalis, eidamas pro Kauno Rotušės aikštę, tarp futbolą žaidžiančių berniukų išgirdo vieną išsiskiriantį balsą. Tai buvo mažasis Aleksandras. Sužavėtas berniuko muzikalumo, J. Naujalis pakvietė jį giedoti Kauno katedros berniukų chore. Taip prasidėjo būsimo kompozitoriaus kelias į muzikos pasaulį. J. Naujalis mokė jį ne tik giedoti, bet ir vargonuoti, o gabus mokinys netrukus jau pavaduodavo savo mokytoją.

Aleksandras Kačanauskas augo kartu su atgimstančia lietuviška muzika. Vėliau mokėsi ir dirbo Latvijoje bei Peterburge, tačiau 1920 metais grįžo į Kauną ir aktyviai įsiliejo į nepriklausomos Lietuvos kultūrinį gyvenimą. Jis dėstė Kauno muzikos mokykloje solfedį, fortepijoną, solinį dainavimą, vargonavimą, choralą ir liturgiją, taip pat dirbo kunigų seminarijoje. Greta pedagoginės veiklos jis vadovavo daugybei chorų – draugijos „Daina“, „Perkūno“, Kunigų seminarijos klierikų, Respublikinės ligoninės ir kitiems kolektyvams.

A. Kačanauskas buvo vienas lietuviškos operos idėjos puoselėtojų. Nors pirmosios lietuviškos operos iniciatyvą vėliau perėmė Kipras Petrauskas, pats Aleksandras Kačanauskas 1920 metais joje atliko Žermono partiją. Jis aktyviai prisidėjo prie Lietuvos muzikinio gyvenimo organizavimo, padėjo rengti pirmąsias Dainų šventes, 1924 m. subūrė Lietuvių menininkų muzikų draugiją, o 1925 m. įkūrė Šv. Cecilijos draugiją, puoselėjusią bažnytinę ir pasaulietinę muziką.

Ypatingą vietą Kačanausko biografijoje užima Kauno Karo muziejaus varpų muzika. Generolo Vladas Nagevičius sumanymu Kaune buvo siekiama įrengti varpų muziką, tačiau suderinti skirtingus varpus pasirodė itin sudėtinga. Net iš Vokietijos pakviesti specialistai nesugebėjo rasti tinkamo sprendimo. Tuomet pagalbos buvo kreiptasi į Aleksandrą Kačanauską. 1921 metais jis suderino devynis varpus ir pritaikė specialų mechanizmą – besisukantį būgną, leidusį išgauti melodijas. Taip Kauno Karo muziejaus bokšte kasdien suskambėdavo Lietuvos himnas ir giesmė „Marija, Marija“. Šis darbas ne tik tapo svarbiu kultūriniu įvykiu, bet ir sutaupė valstybei didžiulę sumą pinigų.

Apie šį išskirtinį darbą muzikologas Juozas Žilevičius rašė, kad tokį sudėtingą uždavinį galėjo atlikti tik nepaprasto pasišventimo, ištvermės ir gilaus muzikinio jautrumo žmogus. Pats Kačanauskas pirmiesiems klausytojams varpais skambino lietuvių liaudies dainas „Močiute mano“, „Sėjau rūtą, sėjau mėtą“, „Ant kalno karklai siūbavo“ ir „Oi, rūta, rūta“.

Kompozitoriaus kūrybinis palikimas itin gausus – apie 450 kūrinių. Jis kūrė solo ir choro dainas, romansus, harmonizavo liaudies muziką, parašė operetę „Jaunoji našlė“. Viena žymiausių jo dainų „Kur bėga Šešupė“, sukurta pagal Maironis žodžius, pirmajame lietuviškų kūrinių konkurse pelnė pirmąją premiją.

Už nuopelnus Lietuvos muzikai Aleksandras Kačanauskas buvo apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečio medaliu, vėliau – LDK Gedimino III laipsnio ordinu. Jam suteiktas profesoriaus vardas, o 1957 metais – nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas.

Aleksandras Kačanauskas mirė 1959 m. lapkričio 16 d. Vilniuje.

Išsaugant kompozitoriaus atminimą didelį vaidmenį atliko jo duktė Aldona Kačanauskaitė-Zaborienė. Jos rūpesčiu buvo išleisti tėvo kūrinių rinkiniai ir atsiminimų knygos, leidžiančios šiandien geriau pažinti ne tik kūrėją, bet ir žmogų – jautrų, atsidavusį muzikai ir Lietuvai.

Šiandien Aleksandro Kačanausko vardas gyvas Kauno kultūriniame gyvenime. Jo vardu pavadinta muzikos mokykla, Žaliakalnyje yra jo vardu pavadinta gatvė, o memorialinės lentos, biustai ir muziejiniai eksponatai primena žmogų, kurio gyvenimas buvo skirtas lietuviškai muzikai ir tautinei kultūrai. Jei ne anuomet Rotušės aikštėje išgirstas berniuko balsas, Lietuva galbūt nebūtų turėjusi vieno ryškiausių savo muzikos kūrėjų.

--
Norinčius pamatyti ir sužinoti daugiau, kviečiame į archyvo dokumentų skaityklas, kuriose naudojantis duomenų baze ir darbuotojų konsultacijomis yra galimybė su saugomais dokumentais susipažinti išsamiau.
--
Kviečiame sekti archyvą instagrame: https://www.instagram.com/centrinisarchyvas/
--
E-kinas – LCVA virtualus kino, garso ir fotografijos archyvas, kuriame galite rasti daugiau nei 254 000 vienetų audiovizualinio paveldo objektų vienoje vietoje: https://www.e-kinas.lt/

01/06/2026

Iš užsienio gautų ir sutvarkytų dokumentų paroda Lietuvos centrinio valstybės archyvo skaitykloje

2021–2025 m. Lietuvos centrinio valstybės archyvo fondus papildė iš užsienio gauti dokumentai, kurie pastaruosius kelerius metus buvo intensyviai tvarkomi. Šių naujų dokumentų pagrindu LCVA skaitykloje pristatoma paroda „Archyvo iš užsienio gautų ir sutvarkytų dokumentų paroda“.

Lankytojai kviečiami susipažinti su specialiai atrinktais dokumentų originalais iš dviejų papildytų fondų – Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone (F. 656), Lietuvos diplomatijos šefo Stasio Lozoraičio (F. 668), taip pat iš keturių naujų fondų – Juozo Girniaus (F. 1803), Lietuvos diplomatų dokumentų kolekcijos (F. 1807), Petro Bliumo (F. 1813), Brazilijos lietuvių organizacijų ir mokyklų dokumentų kolekcijos (F. 1819).

Parodoje eksponuojami įvairūs dokumentai – nuo Lietuvos diplomatinės tarnybos šefo įpėdinystės klausimų ir Brazilijos lietuvių bendruomenės kultūrinio gyvenimo iki diplomato Petro Klimo ir jo žmonos asmeninio susirašinėjimo bei išeivijos menininkų Antano ir Anastazijos Tamošaičių grafikos darbų. Stenduose eksponuojamus dokumentų originalus papildo išeivijos atstovų fotografijos.

Stacionarioje parodoje pristatoma tik nedidelė dalis dokumentų, Lietuvą pasiekusių iš įvairių užsienio valstybių. Džiaugiamės galėdami bent dalį jų atverti mūsų lankytojams. Dar nepažinti Lietuvos išeivijos istorijos puslapiai laukia savo tyrinėtojų Lietuvos centrinio valstybės archyvo skaitykloje (O. Milašiaus g. 21, Vilnius).

28/05/2026

2026 m. gegužės 20–22 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo Dokumentų sklaidos skyriaus vyriausiasis archyvistas Lukas Kavaliauskas stažavosi Osle (Norvegija). Sugrįžęs iš komandiruotės jis archyvo darbuotojams pristatė įgytą profesinę patirtį ir pasidalijo vizito metu patirtais įspūdžiais.

Pranešimo metu L. Kavaliauskas išsamiai apžvelgė komandiruotės programą, pristatė aplankytus archyvus ir pasakojo apie susitikimus su Norvegijos archyvų specialistais. Taip pat buvo aptarti konferencijose ir susitikimuose skaityti pranešimai, nagrinėtos temos ir aktualiausi archyvų veiklos klausimai. Pristatymo metu parodytos archyvų erdvių, dokumentų saugyklų ir darbo aplinkos nuotraukos leido geriau susipažinti su Norvegijos archyvų infrastruktūra ir darbo organizavimo principais.

Archyvistas taip pat pristatė Norvegijos archyvų struktūrą, pagrindines veiklos kryptis, ateities perspektyvas ir svarbiausius veiklos tikslus. Daug dėmesio skirta šiandienos iššūkiams, su kuriais susiduria archyvai – dokumentų skaitmeninimui, informacijos prieinamumo visuomenei užtikrinimui ir dirbtinio intelekto technologijų taikymo galimybėms archyvų veikloje.

Pranešimo pabaigoje buvo palyginti Norvegijos ir Lietuvos archyvų veiklos modeliai, aptarti jų panašumai ir skirtumai, pasidalyta įžvalgomis apie gerąją praktiką bei galimybes užsienio šalių patirtį pritaikyti Lietuvos archyvų veikloje.

26/05/2026

𝐌𝐢𝐫ė 𝐢𝐥𝐠𝐚𝐦𝐞𝐭𝐢𝐬 𝐋𝐢𝐞𝐭𝐮𝐯𝐨𝐬 𝐝𝐚𝐢𝐥ė𝐬 𝐦𝐮𝐳𝐢𝐞𝐣𝐚𝐮𝐬 𝐯𝐚𝐝𝐨𝐯𝐚𝐬 𝐑𝐨𝐦𝐮𝐚𝐥𝐝𝐚𝐬 𝐁𝐮𝐝𝐫𝐲𝐬

Netekome žmogaus, kurio gyvenimas buvo neatsiejamas nuo Lietuvos kultūros, meno ir atminties išsaugojimo. Mirė Romualdas Budrys – ilgametis Lietuvos dailės muziejaus vadovas, muziejininkas, dailėtyrininkas, žmogus, kurio darbai liks įamžinti Lietuvos istorijoje.

Gimęs 1933 metų liepos 26 dieną Vertimuose, Baisogalos valsčiuje, jis nuo jaunystės savo gyvenimą paskyrė menui ir kultūrai. Nuo pirmųjų žingsnių Lietuvos dailės muziejuje iki daugiau nei keturis dešimtmečius trukusio vadovavimo – Romualdas Budrys buvo žmogus, kuris ne tik saugojo praeitį, bet ir kūrė Lietuvos kultūros ateitį.

Jo vardas neatsiejamas nuo daugelio šiandien visiems brangių kultūros erdvių. Jis buvo vienas iš Palangos gintaro muziejus kūrėjų, prisidėjo prie Vilniaus paveikslų galerijos, Radvilų rūmų, Taikomosios dailės muziejaus ir kitų svarbių kultūros židinių ekspozicijų kūrimo. Jo rūpesčiu buvo saugomas ir neįkainojamas Vilniaus arkikatedros lobynas – vienas svarbiausių Lietuvos sakralinio paveldo simbolių.

Romualdas Budrys priklausė tai kartai žmonių, kurie tyliai, kantriai ir atsakingai dirbo Lietuvai. Be skambių pasisakymų, bet su milžiniška meile savo kraštui. Jo pastangomis į Lietuvą buvo grąžinamos meno vertybės, leidžiami katalogai, saugoma tai, kas sudaro mūsų kultūrinę tapatybę.

Jis palieka ne tik muziejus, parodas ar leidinius. Jis palieka išsaugotą Lietuvos atmintį. Palieka pagarbos kultūrai pavyzdį. Palieka gyvenimą, skirtą ne sau, o valstybei ir žmonėms.

Nuoširdi užuojauta šeimai, artimiesiems, kolegoms ir visai Lietuvos kultūros bendruomenei.

Šviesus Romualdo Budrio atminimas išliks mūsų muziejuose, meno kūriniuose ir žmonių širdyse.

22/05/2026

Įtrauki istorija „Sutryptos, tačiau gyvos: ką apie gyvenimą Vilniaus gete pasakoja išlikusios afišos?“

Lietuvos centrinis valstybės archyvas pradeda naują įtraukių istorijų ciklą, skirtą archyve saugomiems dokumentams, įtrauktiems į UNESCO programą „Pasaulio atmintis“.

Pirmoji ciklo istorija pasakoja apie Vilniaus žydų geto kultūrinį gyvenimą Antrojo pasaulinio karo metais. Joje pristatomos archyve išlikusios geto afišos, liudijančios žmonių pastangas išsaugoti kultūrą, bendruomeniškumą ir žmogiškąjį orumą nuolatinės baimės, netekčių ir nežinomybės akivaizdoje.

Šiandien archyve saugomos Vilniaus žydų geto afišos yra unikalūs praeities liudijimai. Jie atveria langą į anuometinį gyvenimą ir primena, kad kultūrinis geto gyvenimas tapo ne tik dvasinės stiprybės šaltiniu, bet ir moralinio pasipriešinimo forma. 2007 metais Vilniaus geto afišos buvo pripažintos regioninės reikšmės dokumentais ir įtrauktos į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą.

Kviečiame susipažinti su įtraukia istorija: https://virtualios-parodos.archyvai.lt/virtualios-parodos-itraukios-istorijos/34/sutryptos-taciau-gyvos-ka-apie-gyvenima-vilniaus-gete-pasakoja-islikusios-afisos/inclusive-history/exh-535

19/05/2026

𝐕𝐲𝐭𝐚𝐮𝐭𝐚𝐬 𝐊𝐞𝐫𝐧𝐚𝐠𝐢𝐬

Šiandien prisimename žmogų, kurio balsas, laikysena ir kūryba tapo neatsiejama Lietuvos kultūros dalimi – Vytautą Kernagį. Gegužės 19-ąją jam būtų sukakę 75-eri.

Scenos aristokratas. Žmogus orkestras. Žmogus legenda. Tačiau pirmiausia – nepaprastai jautrus, inteligentiškas ir laisvas žmogus, mokėjęs kalbėti taip, kad jo žodžiai pasiektų kiekvieną širdį.

Jis ne tik kūrė dainas – jis kūrė nuotaiką, laikmetį ir ypatingą santykį su žmogumi. Jo balsas lydėjo ištisas kartas. Vieniems tapo jaunystės prisiminimu, kitiems pirmuoju susitikimu su tikra poezija muzikoje. Vytautas Kernagis mokėjo būti ir šmaikštus, ir filosofiškas, ir labai nuoširdus. Gal todėl jo kūryba iki šiol skamba taip artimai.

Žiūrėdami į šias archyvines nuotraukas, matome ne tik scenos žmogų. Matome asmenybę, kuri spinduliavo laisvę, eleganciją ir vidinę šviesą. Žmogų, kuris savo talentu sujungė teatrą, muziką, televiziją ir poeziją į vieną nepakartojamą reiškinį.
Laikas bėga, tačiau legendos nesensta. Jos lieka dainose, prisiminimuose, balsuose ir tyloje tarp žodžių.

Ačiū už muziką. Už išmintį. Už laisvės jausmą.

Šviesus atminimas.
--
Norinčius pamatyti ir sužinoti daugiau, kviečiame į archyvo dokumentų skaityklas, kuriose naudojantis duomenų baze ir darbuotojų konsultacijomis yra galimybė su saugomais dokumentais susipažinti išsamiau.
--
Kviečiame sekti archyvą instagrame: https://www.instagram.com/centrinisarchyvas/
--
E-kinas – LCVA virtualus kino, garso ir fotografijos archyvas, kuriame galite rasti daugiau nei 254 000 vienetų audiovizualinio paveldo objektų vienoje vietoje: https://www.e-kinas.lt/

18/05/2026

Gegužės 18-oji – 𝑻𝒂𝒓𝒑𝒕𝒂𝒖𝒕𝒊𝒏𝒆̇ 𝒎𝒖𝒛𝒊𝒆𝒋𝒖̨ 𝒅𝒊𝒆𝒏𝒂

Muziejai yra mūsų kultūrinės atminties saugotojai. Juose kaupiasi ne tik istoriniai artefaktai, bet ir tautos patirtys, kūryba, vertybės bei pasakojimai, formuojantys mūsų tapatybę.

Todėl šiandien ypatingą pagarbą skiriame muziejininkams – žmonėms, kurie atsakingai ir kantriai dirba tam, kad praeities ženklai nepradingtų laike. Jų dėka galime pažinti istoriją ne iš vadovėlių puslapių, o iš autentiškų liudijimų, išsaugotų ateities kartoms.

Tegul muziejai ir toliau išlieka vietomis, kuriose gimsta pažinimas, dialogas ir ryšys tarp vakar, šiandien ir rytoj.

Sveikiname visą muziejų bendruomenę su Tarptautine muziejų diena!

Šia gražia proga dalijamės iškilių muziejininkų portretais iš mūsų archyvo fondų.


--
Norinčius pamatyti ir sužinoti daugiau, kviečiame į archyvo dokumentų skaityklas, kuriose naudojantis duomenų baze ir darbuotojų konsultacijomis yra galimybė su saugomais dokumentais susipažinti išsamiau.
--
Kviečiame sekti archyvą instagrame: https://www.instagram.com/centrinisarchyvas/
--
E-kinas – LCVA virtualus kino, garso ir fotografijos archyvas, kuriame galite rasti daugiau nei 254 000 vienetų audiovizualinio paveldo objektų vienoje vietoje: https://www.e-kinas.lt/

15/05/2026

Istorikės dr. Ingridos Jakubavičienės knygos „Namai. Miestas, žmonės ir kasdienybė tarpukario Lietuvoje“ pristatymas archyve

2026 m. gegužės 14 d. archyvų komplekso naujojo pastato konferencijų salėje Vilniuje įvyko istorikės Ingridos Jakubavičienės knygos pristatymas. Renginio metu autorė plačiai aptarė naujausią savo darbą, kviečiantį pažvelgti į tarpukario Kauno kasdienybę per namų, butų ir jų gyventojų istorijas.

Susirinkusieji turėjo galimybę išgirsti pasakojimus apie laikinosios sostinės virsmą – nuo karo nualinto miesto su mediniais šaligatviais iki modernios europietiškos sostinės.

Autorė kalbėjo apie tarpukario būsto krizę, sparčias naujų namų statybas, modernistinio eksterjero ir tautinio interjero tendencijas, namų šeimininkų ir jiems patarnavusių žmonių santykius, skurdesniuose Kauno rajonuose – „Brazilkoje“ ir „Argentinkoje“, gyvenusių žmonių buitį.

Pristatyme ypatingas dėmesys skirtas kasdienėms gyvenimo erdvėms: salonams, valgomojo kambariams, miegamiesiems, vaikų kambariams, vonioms bei tarnaičių kambarėliams. Pasitelkdama tarpukario kauniečių prisiminimus, spaudos publikacijas ir architektūros istorikų tyrimus, autorė atkūrė gyvą ir daugiasluoksnį to meto buities paveikslą.

Renginys sulaukė didelio istorijai, architektūrai ir miesto kultūrai neabejingų lankytojų susidomėjimo, kurių dalis turėjo proga gauti istorikės autografą.

Džiaugiamės, jog knygoje greta architekto Arno Funko fotografijų ir kitų iliustracijų savo vietą rado ir Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomi vaizdai.

Larisos Dmuchovskajos nuotraukos.

15/05/2026

𝐆𝐞𝐠𝐮žė𝐬 𝟏𝟓-𝐨𝐣𝐢 – 𝐓𝐚𝐫𝐩𝐭𝐚𝐮𝐭𝐢𝐧ė š𝐞𝐢𝐦𝐨𝐬 𝐝𝐢𝐞𝐧𝐚

Gegužė – ypatingas mėnuo, kai pagerbiame artimiausius žmones ir švenčiame Motinos dieną, laukiame Tėvo dienos, o tarp jų tyliai, bet prasmingai įsiterpia Tarptautinė šeimos diena. Ji primena tai, kas dažnai lieka tarp kasdienių rūpesčių, kad šeima yra mūsų pradžia, mūsų atrama ir vieta, į kurią visada norisi sugrįžti.

Mūsų tautos istorijoje šeima visada buvo daugiau nei socialinis vienetas. Ji buvo prieglobstis, tvirtovė ir tylus pasipriešinimas. Net ir skaudžiausiais laikais tremtyse, atskirtyje, netektyse žmonės išliko todėl, kad laikėsi vienas kito. Dalijosi paskutiniu duonos kąsniu, saugojo kalbą, papročius, prisiminimus. Šeima tuomet tapo ne tik artumo, bet ir išlikimo forma. Ji padėjo išsaugoti tai, kas svarbiausia – žmogiškumą.

Šiandien, kai pasaulis keičiasi greičiau nei bet kada, šeimos reikšmė nesumažėja, o priešingai, ji tampa dar svarbesnė. Skubančioje kasdienybėje būtent šeima primena, kas esame, kur mūsų šaknys ir kas iš tiesų turi vertę. Ji moko kantrybės, atleidimo, gebėjimo išgirsti ir priimti kitą tokį, koks jis yra.

Šeima yra ta vieta, kur žmogus gali būti savimi. Kur nereikia vaidinti, slėpti ar įrodinėti. Kur esi laukiamas, net jei suklysti. Tai erdvė, kur auga ne tik vaikai, bet ir suaugusieji – mokydamiesi mylėti, suprasti ir būti kartu.

Galbūt todėl šeima niekada netelpa į vieną apibrėžimą. Ji yra jausmas, kurį sunku nusakyti, bet lengva atpažinti. Tai šiluma, kuri išlieka, net kai viskas aplink keičiasi. Tai ryšys, kuris nepalūžta net per atstumą ar laiką.

Šeima – tai mūsų pradžia ir mūsų stiprybė eiti toliau, eiti pirmyn.

--
Norinčius pamatyti ir sužinoti daugiau, kviečiame į archyvo dokumentų skaityklas, kuriose naudojantis duomenų baze ir darbuotojų konsultacijomis yra galimybė su saugomais dokumentais susipažinti išsamiau.
--
Kviečiame sekti archyvą instagrame: https://www.instagram.com/centrinisarchyvas/
--
E-kinas – LCVA virtualus kino, garso ir fotografijos archyvas, kuriame galite rasti daugiau nei 254 000 vienetų audiovizualinio paveldo objektų vienoje vietoje: https://www.e-kinas.lt/