04/10/2018
Daugiau kaip 15 metų Lietuvoje puikuojasi azartiniai lošimai. Nors jie įstatymu uždrausti reklamuoti, tačiau į DELFI svetainę negali patekti neperžiūrėjęs Kazino reklamą. Pinigas daro savo.
Azartinių lošimų priežiūros kronika
19/05/2018
Praėjo 15 metų, kai knyga pasirodė knygynuose. Jei azartinių lošimų organizavimo pradžioje nebuvo reklamuojami šie lošimai, tai dabar - DELFI ir kitoje žiniasklaidoje - kasdieną, nors įstatymu uždrausta.
31/01/2018
AUTORIAUS ŽODIS
Praėjo ketveri metai, kai legalizuoti azartiniai lošimai Lietuvoje. Nuo 2001 metų liepos pirmos dienos įsigaliojo Azartinių lošimų įstatymas (toliau – Įstatymas). Tiesa, lošimai kurį laiką buvo legalizuoti praėjusio šimtmečio paskutinį dešimtmetį - Vilniuje veikė bingo salonas.
Per šiuos ketverius metus išryškėjo azartinių lošimų plėtros tendencijos ir pasekmės, Įstatymo privalumai ir trūkumai, sukaupta nemaža patirtis prižiūrint šią veiklos sritį.
Šioje knygoje siekiau trumpai aprašyti tendencijas, pasekmes, Įstatymo ir kitų teisės aktų privalumus bei trūkumus. Kiek daugiau rašau apie azartinių lošimų priežiūrą, kurią vykdo valstybės institucija – Valstybinė lošimų priežiūros komisija. Manau, visuomenei jos veikla neturi būti paslaptis.
Komisiją sudaro šeši asmenys – turintys skirtingas profesijas (agronomo, ekonomisto, inžinieriaus – technologo, finansininko, sporto trenerio, teisininko), ne vienodai suprantantys valstybinės priežiūros funkcijas, Įstatymų nuostatas. Kai kurie Komisijos nariai pradėjo eiti pareigas neturėdami darbo patirties priežiūros srityje. Nors sprendimai teisėti, kai už juos balsuoja dauguma Komisijos narių, tačiau ar visada dauguma yra teisi, ar priimti teisingi sprendimai, ar Komisija neviršijo įgaliojimų, manau, šie klausimai domina visuomenę.
Kol kas Lietuvoje nėra institucijos, kuri nagrinėtų ir įvertintų priežiūros institucijų priimtus sprendimus. Valstybės kontrolės ir Finansų ministerijos atliekami auditai (sprendžiu pagal Azartinių lošimų priežiūros komisijos atliktą auditą) apsiriboja biudžetinių lėšų naudojimo, viešųjų pirkimų, darbo organizavimo, dokumentų tvarkymo tikrinimu. Matyt, sprendimų įvertinimas neįeina į auditorių pareigas. Taigi priežiūros institucijų sprendimų kontrolė palikta visuomenei ir žiniasklaidai. Manau, skaitytojas irgi turės galimybę įvertinti Valstybinės lošimų priežiūros komisijos veiklą skaitydamas šią knygą.
Knygoje pateiktas Komisijos posėdžių ir pasitarimų dienoraštis - savotiška azartinių lošimų priežiūros ketverių metų kronika. Savo požiūrį ir pastebėjimus azartinių lošimų tema išsakiau įvade.
2001-2002 metų Komisijos darbo kronika parašyta remiantis savo užrašais, mažiau išdėstant kitų komisijos narių išsakytas mintis. Antra vertus, šiuo laikotarpiu Komisijai daugiausia teko spręsti mažiau sudėtingus klausimus, o narių nuomonės dažniausia išsiskyrė dėl lėšų kilmės azartinių lošimų verslui vystyti išaiškinimo bei dėl Komisijos darbo organizavimo. 2003-2005 metų dienoraštis parašytas remiantis ne tik savo užrašais, bet ir posėdžių bei pasitarimų protokolais. Kronikoje pateikti ne visų posėdžių ir pasitarimų ir ne visi klausimai, o tie, kurie, mano nuomone, yra aktualūs visuomenei Azartinių lošimų ir Loterijų įstatymų priežiūros aspektu ir kuriuos sprendžiant išryškėjo Komisijos narių požiūris į įstatymų priežiūrą.
Tikiu, kad knyga pasitarnaus įstatymų leidėjams, kitų veiklos sričių priežiūros darbuotojams, lošimų organizatoriams, žurnalistams, mokslininkams, studentams ir kitiems besidominantiems šia tema.
Reiškiu nuoširdžią padėką azartinių lošimų organizavimo bendrovių vadovams A. Ališauskui, E. Butkevičiui, I. Česnakienei, G. Grybėnui, S. Kacui, A. Matulevičiui, K. Paulikui, E. Plūkienei, D. Rochon, O. Savčenko, G. Staniuliui ir A. Šiškai už leidimą patalpinti knygoje lošimo namų, automatų salonų, lažybų punktų nuotraukas.
31/01/2018
Trumpa azartinių lošimų istorija
Žmogui būdinga pasirodyti pranašesniam už kitus. O pranašumą galima parodyti sporte, moksle, darbe, kitose veiklos srityse, tarp jų ir azartinių lošimų. Azartiniuose lošimuose sėkmę lemia ne tik atsitiktinumas, laimė, bet ir protas, sugebėjimai, patirtis. Iš pradžių lažindavosi atskiri žmonės, tik vėliau atsirado kolektyviniai žaidimai. Knygose rašoma, kad kauliukais buvo žaidžiama gilioje senovėje. Archeologai Egipte rado kaulinius ir keraminius kauliukus, skaičiavimo lenteles, kurių amžius siekia 3500 metus prieš mūsų erą. Kortų lošimai, lažybos, totalizatoriai, ruletė, lošimai automatais atsirado vėliau. Lošti kortomis pradėta Kinijoje, o Europoje - XIV a. Ruletę 1655 m. išrado prancūzų mokslininkas B. Paskalis. Lošimo automatai sukurti Amerikoje XIX a. pabaigoje. Lažybos, ypač žirgų lenktynėse, išpopuliarėjo viduramžių Anglijoje. Loterijos pradėtos organizuoti V a. Belgijoje ir Prancūzijoje.
Pirmieji lošimo namai atidaryti 1748 m. Baden Badene Vokietijoje, po to Belgijoje, Monake. JAV pirmieji kazino įsteigti XIX a. pradžioje Naujajame Orleane. Las Vegas suklestėjo XX a. ketvirtajame dešimtmetyje.
Tikslių žinių apie azartinių lošimų, kaip juos apibrėžia Azartinių lošimų įstatymas, pradžią Lietuvoje nėra. Manoma, kad jie atsirado šiek tiek vėliau negu kitose Europos valstybėse. Šie lošimai vyko ne specializuotuose lošimo namuose, bet uždaruose klubuose. Lietuvoje lošiama kortomis (pokeris, „Juodasis Džekas”, arba dar vadinama „Akis”), ruletė, lošimai automatais, lažybos ir bingo. Taip pat organizuojamos loterijos, kurios Lietuvoje nepriskirtos azartiniams lošimams ir reglamentuotos atskiru įstatymu.
2006 metų sausio 1 dieną Lietuvoje veikė 18 lošimo namų, kuriuose buvo 172 kortų ir ruletės stalai, 910 A kategorijos automatai. Be to, dar veikė 55 B kategorijos automatų salonų su 900 automatais, vienas bingo salonas, 141 lažybų punktai. Didžiąsias loterijas organizavo trys bendrovės. 2004 metais azartinių lošimų ir loterijų organizatoriai gavo 475,6 mln. litų pajamų. Jų grynosios pajamos (atskaičiavus išmokėtus laimėjimus) buvo maždaug dviem trečdaliais mažesnės ir sudarė 139,5 mln. litų.
Didžiųjų loterijų organizatorių pajamos pastaraisiais metais yra stabilios - apie šimtą milijonų litų. Tačiau azartinių lošimų organizatorių pajamos kasmet didėja labai sparčiai, nes atidaromi nauji lošimų namai, automatų salonai ir steigiami lažybų punktai, daugėja ir lošėjų. 2004 m. lošimų namai gavo 6,2 karto daugiau pajamų negu prieš dvejus metus. B kategorijos automatų salonų pajamos per dvejus metus padidėjo nuo 28 tūkstančių litų iki 54,5 milijonų litų, o lažybų punktų – nuo 90 tūkstančių iki 50 milijonų litų.
Teko išgirsti įvairių nuomonių dėl azartinių lošimų organizavimo. Vieni asmenys teigė, jog tai yra ūkinės veiklos sritis, kadangi lošimų organizatoriai, lošimų namų, automatų salonų, lažybų punktų savininkai teikia lošimo paslaugas. Kiti tvirtina, jog neaišku, kas kam teikia lošimo paslaugą, nes lošimo procese dalyvauja dvi šalys – lošėjas ir lošimų organizatorius, jie tarpusavyje lošia iš pinigų.
Europos Sąjungos komisija, pabrėždama, kad azartiniai lošimai ir loterijos sudaro dideles galimybes sukčiavimui ir piktnaudžiavimui, net pinigų plovimui, mano, jog visiškai uždraudus, daugėja nelegalių ir visiškai nekontroliuojamų lošimų. Europos Sąjungoje lošimai reguliuojami nacionaliniu lygiu. Visos šalys riboja lošimų veiklą, jų pasiūlą, nustato griežtas vartotojų (lošėjų) apsaugos sąlygas. Europos Sąjungos narės turi teisę uždrausti ir apriboti kitų valstybių subjektų teikiamus lošimus visomis formomis, tarp jų internetu, interaktyvia televizija, mobiliosiomis ryšio priemonėmis.
Lietuvoje azartiniai lošimai priskirti neskatintinai veiklai. Matyt, dėl to, kad azartiniai lošimai nėra naudingi visuomenei, tačiau privatūs subjektai, pasinaudodami žmonių silpnybėmis, įgimtu ar išpuoselėtu polinkiu azartui ir rizikai, siekia gauti daugiau pajamų. Azartiniai lošimai orientuoti į saikingą šios veiklos organizavimo modelį. Šią išvadą galima padaryti iš to, kad Azartinių lošimų įstatymas neleidžia reklamuoti azartinių lošimų, numato lošėjams sunkinančias aplinkybes lošti, pvz., draudžiama naudoti lošimuose automatais grynus pinigus, bankų korteles ir kitus žetonų pakaitalus. Įstatymas lošimų organizatoriams draudžia lošimų vietose vykdyti kitą veiklą, išskyrus restoranų, barų ir koncertinės veiklos. Tuo siekta suvaržyti lošimų bendroves organizuoti skatinančias lošti priemones.
Įstatymo privalumai ir trūkumai
Azartinių lošimų įstatymas, kuris įsigaliojo 2001 m. liepos 1 d., azartinius lošimus reglamentuoja griežtai. Pirmoje Įstatymo redakcijoje buvo leista organizuoti stalo lošimus, lošimus neriboto laimėjimo automatais, bingo, loterijas ir totalizatorių. Po poros metų Įstatymas buvo papildytas leidimu organizuoti lošimus salonuose riboto laimėjimo B kategorijos automatais. Taip pat uždrausta organizuoti lošimus neriboto laimėjimo A kategorijos automatais salonuose. Nustatyta, kad lošimo namuose turi būti ne mažiau kaip trys lošimo stalai, iš jų vienas ruletės stalas bei 30 A kategorijos automatų, o B kategorijos salonuose ne mažiau kaip 10 lošimų automatų.
Įstatyme įteisinti dideli reikalavimai lošimų organizatoriams, lošimų įrenginiams, lošimo vietoms, patalpoms, lošėjų amžiui, reklamai.
Lošimus galima organizuoti tik gavus licenciją ir leidimą. Juos organizuojančių bendrovių steigėjai, vadovai, lošėjus aptarnaujantis personalas turi būti nepriekaištingos reputacijos, neteisti už sunkius tyčinius nusikaltimus ar ūkininkavimo bei finansinius nusikaltimus. Bendrovių, organizuojančių stalo lošimus, įstatinis kapitalas turi būti ne mažesnis kaip 4 mln. Lt, lošimus automatais - 2 mln. Lt, bingo, totalizatorių ir lažybas – 1 mln. litų. Šios bendrovės negali teikti paskolų ir užtikrinti kitų subjektų prievolių vykdymą.
Draudžiama organizuoti lošimus gyvenamuose namuose, mokymo, sveikatos, kultūros įstaigose, kredito institucijose, parduotuvėse, valstybės ir savivaldybių įstaigose, kino teatruose, geležinkelio ir autobusų stotyse, pašto įstaigose. Kai kurios išimtys taikomos tik lažybų ir totalizatorių punktams.
Leidžiama eksploatuoti tik naujus ir nenaudotus lošimo įrenginius, jeigu jie yra pagaminti atitinkamą licenciją (sertifikatą) turinčio gamintojo ir jeigu jų tipai yra patvirtinti ir įrašyti į Lietuvos lošimo įrenginių registrą. A kategorijos automatų laimėjimų fondą turi sudaryti ne mažiau kaip 90 proc., o B kategorijos automatų – ne mažiau kaip 80 proc. visos įmokų sumos. Visi lošimų įrenginiai turi būti lošimus organizuojančios bendrovės nuosavybė arba gali būti įsigyjami išperkamosios nuomos (lizingo) būdu. Kiekvienas lošimo įrenginys turi atitikti šio Įstatymo ir Priežiūros komisijos nustatytus ir patvirtintus reikalavimus, turėti akredituotų įstaigų (laboratorijų) išduotą sertifikatą.
Draudžiama eksploatuoti nepaženklintus lošimų įrenginius ir juos naudoti kitais, ne su azartinių lošimų organizavimu susijusiais tikslais, išskyrus personalo rengimą darbui su lošimo įrenginiais. Taip pat gaminti, rinkti iš dalių lošimo įrenginius, juos remontuoti, kurti naujas ar keisti esamas lošimo algoritmo programas.
Taip pat Lietuvos Respublikos teritorijoje draudžiama reklamuoti azartinius lošimus, išskyrus azartinius lošimus organizuojančių bendrovių, lošimo namų (kazino), bingo automatų salonų, totalizatoriaus ir lažybų punktų pavadinimus, lošimų vietos adresus bei organizuojamų lošimų rūšis, taip pat lošimų įrenginių kiekį, esantį lošimo namuose (kazino), bingo arba automatų salonuose. Draudžiama lošti asmenims, kuriems nėra sukakę 18 metų, o lošimo namuose (kazino) – jei nėra 21 metų. Jaunesnius draudžiama net įleisti į lošimo namus (kazino).
Lošimų organizatoriai privalo lošimų laimėjimų išmokėjimams rezervuoti kiekvienam lošimo stalui 40 tūkst. litų, A kategorijos lošimo automatui 25 tūkst. litų, B kategorijos lošimo automatui 300 litų, o bendrovės, organizuojančios bingo, totalizatorių, lažybas, ne mažiau kaip 25 proc. reikalaujamo įstatinio kapitalo sumos.
Tačiau Įstatymas yra liberalus: neriboja lošimų namų, automatų salonų, lažybų punktų skaičiaus, leidžia juos steigti privačioms ir užsienio kapitalo bendrovėms. Daugelyje valstybių azartinius lošimus ir loterijas organizuoja valstybinio kapitalo bendrovės. Pasitelkdamos bendroves-operatorius, jos turi galimybes riboti naujų lošimų namų steigimą. Per trejus metus Vilniuje įsteigti devyni lošimo namai ir dar trims steigti savivaldybė yra išdavusi leidimus. Lošimų namų sostinėje yra daugiau negu visoje Olandijoje, Belgijoje ir kai kuriose kitose valstybėse. Beveik 60 proc. azartinių lošimų rinkos yra užėmusios užsienio kapitalo lošimų organizavimo bendrovės, todėl nemažai pinigų išvežama iš šalies.
Reikalavimai įstatinio kapitalo dydžiui nėra pagrįsti, jie nesusieti su azartinių lošimų veiklos apimtimi, rizikos laipsniu. Tokie pat reikalavimai kapitalui taikomi bendrovei, kuri organizuoja lošimus prie 3 stalų ir 30 automatų, ir bendrovei, kuri eksploatuoja dvigubai daugiau stalų ir automatų. Kai kurios bendrovės turi po 2-8 lošimų namus su keliasdešimt lošimų stalų ir šimtais automatų. Galimiems dideliems laimėjimams išmokėti jos turi rezervuoti ir dideles lėšų sumas, net po keletą milijonų litų. Kita vertus, per ketverius azartinių lošimų organizavimo metus nė karto nebuvo laimėta daugiau kaip keliasdešimt tūkstančių litų. Šią Įstatymo normą reikėtų pakeisti, pavyzdžiui, įteisinant nuostatą, kad bendrovės turi turėti bankų ar draudimo kompanijų garantijas didelių laimėjimų išmokėjimui nustatytu terminu užtikrinti.
Įstatymu nustatyta, kad lošimų organizatorius privalo registruoti asmenis, kurie keičia grynuosius pinigus į žetonus arba laimi sumą, viršijančią 3500 litų ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta. Matyt, tokiu būdu siekta kontroliuoti pinigų plovimo operacijas, mokesčių deklaravimą, nes ši informacija teikiama Finansinių nusikaltimų tarnybai ir Valstybinei mokesčių inspekcijai. Tačiau realiai ši priemonė duoda mažai naudos. Daugelio valstybių lošimų namuose privaloma lankytojų registracija. Ji turėtų būti įvesta ir Lietuvoje.
Taisytina Įstatymo nuostata, kurioje pasakyta, kad nuosavas kapitalas negali būti mažesnis kaip 50 % už įstatinį kapitalą (kaip to reikalauja Akcinių bendrovių įstatymas), bet tik dokumentų licencijai gauti pateikimo metu. Galima daryti išvadą, kad kitu metu jis gali būti ir mažesnis. Toks netikslumas Įstaytme varžo Priežiūros komisiją veiksmus.
Kadangi azartinių lošimų bendrovėms draudžiama kita veikla, tai steigėjai šiai veiklai vykdyti įsteigia naujas bendroves, o ne pertvarko esamas. Įstatymas reikalauja, kad azartinių lošimų bendrovių įstatinis kapitalas jų steigimo metu turi būti apmokėtas, parduotos visos akcijos ir gautos už jas lėšos. Vadinasi, šiai Įstatymo nuostatai prieštarauja nuostata, kad dokumentų licencijai gauti metu nuosavas kapitalas (tuo metu įstatinis) gali būti ir 50 proc.
Įstatymu nėra patenkinti ir azartinių lošimų organizatoriai. Jie siūlo liberalizuoti lošimų reklamą, leisti lankytis lošimų namuose aštuoniolikmečiams piliečiams, o atsiskaitymui už lošimus naudoti vietoj žetonų grynus pinigus, atsiskaitymo korteles, nedrausti organizuoti lošimų internete ir mobiliojo ryšio ti**le. Riboto naudojimo lošimo automatus eksploatuojančios bendrovės siūlo reguliuoti lošimo namų skaičių, įvesti lankytojų registravimą, pakeisti lošimo namams mokesčius: vietoj įrenginio vieneto apmokestinimo įvesti grynųjų pajamų procentinį apmokestinimą. Leisti statyti riboto laimėjimo lošimo automatus kavinėse ir kitose žmonių lankymosi vietose.
Kaip matyti, šiais pasiūlymais siekiama panaikinti azartinių lošimų suvaržymus, įgyvendinti konkurencinius tikslus ir sudaryti sąlygas pajamoms didinti šiame versle.
31/01/2018
Priežiūros komisija
Įstatymas nustatė, kad azartinius lošimus prižiūri šešių asmenų Valstybinė lošimų priežiūros komisija. Pagrindinis jos tikslas - teisės aktų nustatyta tvarka prižiūrėti ir kontroliuoti azartinių lošimų bei didžiųjų loterijų organizavimą, kad būtų užtikrinta lošėjų ir lošimų organizatorių interesų ir teisių apsauga. Po du Komisijos narius skiria Prezidentas, Seimo pirmininkas ir Ministras pirmininkas. Iš Komisijos narių išrenkamas pirmininkas, o šis vieną narį paskiria savo pavaduotoju ir vieną narį sekretoriumi. Matyt, norėta, kad Komisija nebūtų pavaldi vienam aukščiausiajam pareigūnui, o taip pat, kad Komisijos pirmininkas nebūtų išskirtinis asmuo ir privalėtų atsiskaityti prieš kitus Komisijos narius. Gyvenimas patvirtino šio sprendimo teisingumą.
Tokiu principu sudaryta tik Azartinių lošimų priežiūros komisija. Kitų priežiūros komisijų narius, jų pirmininkus, pavaduotojus skiria viena iš aukščiausiųjų valstybės institucijų. O tai suvaržo eilinių narių veiksmus, jie turi derintis prie komisijos pirmininko nuomonės.
Įstatymas nustatė, kad tas pats asmuo Priežiūros komisijos nariu gali būti skiriamas ne daugiau kaip dviem kadencijoms iš eilės. Komisijos narys gali būti atleistas prieš terminą, esant kai kurioms aplinkybėms.
Nuo 2004 metų pradžios Priežiūros komisija įpareigota prižiūrėti didžiąsias loterijas ir tvarkyti lošimo įrenginių registrą. Priežiūros komisijos funkcijoms atlikti sudaroma valstybės tarnautojų ir darbuotojų administracija.
Pagrindinės Komisijos funkcijos yra išduoti licencijas ir panaikinti jų galiojimą, išduoti leidimus atidaryti lošimo namus, automatų salonus, lažybų punktus, juos papildyti, pakeisti ir panaikinti jų galiojimą, tvirtinti lošimų organizavimo reglamentus, derinti didžiųjų loterijų taisykles, kontroliuoti, kaip lošimų ir loterijų organizatoriai laikosi įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimų, tvarkyti Lietuvos lošimo įrenginių registrą. Priežiūros komisija turi teisę gauti reikalingą informaciją, tikrinti lošimų organizatorius, nustatyti lošimus organizuojančių bendrovių įstatinio kapitalo dalies investavimo į Vyriausybės vertybinius popierius tvarką, lošimo įrenginių ženklinimo tvarką bei reikalavimus lošimų įrenginiams. Taip pat nustatyti, kokiai lošimo rūšiai priskirti lošimą, jeigu jis neatitinka visų konkrečiai lošimo rūšiai nustatytų požymių arba atitinka kelioms lošimo rūšims nustatytus požymius; loterijos bilietų, loterijos kompiuterinės sistemos duomenų bazių išrašų, neišplatintų bilietų saugojimo ir sunaikinimo tvarką; komisijos, dalyvaujančios skaitmeninės ir klasikinės loterijos tiražo metu, narių skaičių ir sudarymo tvarką. Taikyti lošimus ir loterijas organizuojančioms bendrovėms įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas poveikio priemones.
Komisijos nuostatus patvirtino Vyriausybė. Juose nurodyta, kad Komisija dirba pagal jos patvirtintą darbo reglamentą. Sprendimus visais jos kompetencijai priskirtais klausimais priima posėdžiuose. Posėdis laikomas teisėtu, jeigu jame dalyvauja ne mažiau kaip keturi Priežiūros komisijos nariai (įskaitant posėdžio pirmininką). Sprendimas laikomas priimtu, jeigu už jį balsuoja ne mažiau kaip 1/2 posėdyje dalyvavusių Priežiūros komisijos narių. Priežiūros komisijos nariai turi lygias sprendžiamojo balso teises.
Nuostatai nėra tobuli, nes sudaro galimybę priimti Komisijos narių daugumos nuomonės neatspindinčius sprendimus. Pagal Komisijos nuostatus posėdis teisėtas, jeigu jame dalyvauja keturi nariai, o balsams pasiskirsčius po lygiai, sprendimą nulemia pirmininko balsas. Vadinasi, dviem iš šešių Komisijos narių balsavus už, sprendimas priimamas visos Komisijos vardu. Svarstant Komisijos nuostatų projektą, Finansų ministerija siūlė įteisinti nuostatą, kad sprendimai teisėti, kai už juos balsuoja ne mažiau kaip trys Komisijos nariai. Pasipriešinta šiai nuomonei, motyvuojant, kad būtų sutrikdytas Komisijos darbas. Tokiu būdu Komisijos pirmininkui palenkti savo pusėn vieną Komisijos narį Įstatymas sudarė geras sąlygas. Pirmininkas pasirenka ir skiria vieną iš narių savo pavaduotoju (jo atlyginimas didesnis negu eilinių Komisijos narių) ir sekretoriumi. Taigi šie asmenys yra pavaldūs pirmininkui. Įstatyme turėtų būti nuostata, leidžianti patiems Komisijos nariams išsirinkti ne tik pirmininką, bet ir pirmininko pavaduotoją bei sekretorių.
Kai kurie Komisijos nariai priklauso vienai partijai, vadinasi, jie irgi gali solidarizuotis priimant sprendimus. Per trejus su puse Komisijos darbo metų sprendimų, kai balsai pasidalijo per pusę, priimta aštuoniolika, tarp jų septynis kartus, kai posėdyje dalyvavo keturi nariai, tai yra Komisijos sprendimas priimtas balsavus už jį tik dviem nariams.
Aktualus, nes neišspręstas viešųjų ir privačių interesų derinimo klausimas. Pavyzdžiui, ar gali komisijos narys eiti Priežiūros komisijos pirmininko pareigas, jis išduodant licenciją ir leidimą organizuoti stalo lošimus ir lošimus A kategorijos lošimo automatais bendrovei atsisako dalyvauti priimant sprendimą, motyvuodamas, kad jis buvo susijęs verslo ryšiais su vienu iš šios bendrovės vadovu. Tačiau pagal Komisijos nuostatus pirmininkui suteikta teisė asmeniškai priimti sprendimus kitais šios bendrovės klausimais: organizuoti operatyvinius tikrinimus, kontroliuoti sprendimų vykdymą, teikti sprendimų projektus, gauti informaciją apie šią bendrovę ir organizuoti jos kontrolę.
2001 metų liepos 17 d. Finansų ministerijoje įvyko pirmasis Azartinių lošimų priežiūros komisijos posėdis. Į jį susirinko aukščiausiųjų Lietuvos pareigūnų deleguoti Komisijos nariais asmenys: Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus paskirti Česlovas Kazimieras Blažys ir Petras Navikas, Seimo Pirmininko Artūro Paulausko - Vytautas Janulis ir Ilona Daiva Gajauskienė, Ministro Pirmininko Rolando Pakso - Jonas Ragauskas ir Eduardas Eigirdas. Komisijos nariai tarpusavy nebuvo pažįstami, tik žinojo, kad Č.K. Blažys dirbo Vidaus reikalų ministru, o Eduardas Eigirdas vedė televizijos laidą. Valstybinio darbo patirties, išskyrus Prezidento paskirtus asmenis, kiti nariai neturėjo. O Komisijos veiklą reikėjo organizuoti nuo pamatų. Pirmininku išrinktas Č. K. Blažys savo pavaduotoju paskyrė V. Janulį, o sekretoriumi – J. Ragauską. Per ketverius metus du kartus pakeisti Ministro Pirmininko skirti nariai: J. Ragauskas, E. Eigirdas, S. Jovaiša ir Š. Birutis. Tokia kaita turėjo neigiamos įtakos Komisijos darbui. Šiuo metu Ministro pirmininko paskirti Komisijoje dirba P. Mikelionis ir E. Tiesnesis.
Pirmųjų priežiūros metų problemos
Komisija pradėjo dirbti beveik po mėnesio, kai buvo įsigaliojęs Azartinių lošimų įstatymas. Potencialūs azartinių lošimų organizatoriai skubino kuo greičiau priimti jų dokumentus licencijoms ir leidimams išduoti, tačiau dar nebuvo nustatytos dokumentų priėmimo ir nagrinėjimo taisyklės bei parengti kiti teisės aktai. Skubiai reikėjo surasti ir įdarbinti pagrindinius specialistus, sukaupti ir išnagrinėti azartinių lošimų verslą reglamentuojančius kitų valstybių teisės aktus, parengti ir paskelbti apie 20 poįstatyminių teisės aktų. Šį darbą trikdė ir tai, kad Komisijos nariai ir administracijos darbuotojai neturėjo azartinių lošimų verslo priežiūros ir kontrolės bei teisės aktų rengimo patirties. Be to, tris mėnesius dirbo neturėdama patalpų – darbo vietos.
Pirmaisiais savo veiklos metais Komisija turėjo spręsti ir kitokio pobūdžio problemas. Azartinių lošimų įstatymas numato, jog lošimo įrenginiai privalo turėti sertifikatą, kurį išduoda Lietuvos nacionaliniame akreditacijos biure akredituota įstaiga, jie privalo atitikti Įstatymo ir Priežiūros komisijos nustatytus ir patvirtintus reikalavimus. Tačiau Lietuvos nacionaliniame akreditacijos biure dar nebuvo akredituota nė viena įstaiga, kuri galėtų patikrinti lošimų įrenginius ir išduoti atitikties sertifikatą.
Licencijų išdavimas
Licencijų organizuoti azartinius lošimus ir leidimų juos organizuoti konkrečioje vietoje išdavimas yra viena iš svarbiausių Komisijos funkcijų. Licencijos išduodamos vadovaujantis Vyriausybės patvirtintomis licencijavimo taisyklėmis, o leidimai išduodami vadovaujantis Įstatymu. Licencijavimo taisyklės net tik reglamentuoja licencijų išdavimo, jų sustabdymo ir galiojimo panaikinimo sąlygas, bet taip pat ir nustato poveikio priemonių bendrovėms taikymą.
Pagrindinis dėmesys licencijavimo taisyklėse skirtas kapitalo kilmei. Tai suprantama, nes siekta, kad į azartinių lošimų verslą nebūtų investuotas neaiškios kilmės, iš narkotikų, ginklų prekybos ar kitokiu nelegaliu būdu sukauptas kapitalas. Šio klausimo kontrolė paskirta išimtinai Komisijai.
Ypač didelis dėmesys turi būti skirtas kapitalo savininkams, jų reputacijai. Šiuo klausimu turi domėtis specialiosios tarnybos, o Komisija neturi teisės išduoti licencijos negavusi iš šių tarnybų teigiamos išvados dėl kapitalo savininkų.
Nors reikėjo įveikti daug pasirengimo sunkumų, Komisiją jau 2001 m. rugsėjo pabaigoje pareiškė galinti priimti dokumentus licencijoms ir leidimams išduoti. Tais metais gauti keturių bendrovių prašymai. Estijos kapitalo bendrovė „Olympic Casino Group Baltija“ ir Klaipėdos bendrovė „Nėsė“ pateikė dokumentus licencijai organizuoti stalo lošimus ir lošimus automatų salonuose gauti, o Vilniaus bendrovės „Postera“ ir „Armedona“ – organizuoti lošimus automatų salonuose. Pirmosioms dviem bendrovėms išduotos licencijos, o pastarosioms atsisakyta išduoti, nes buvo gautos neigiamos išvados iš specialiųjų tarnybų.
Daugiausia bendrovių įsitraukė į azartinių lošimų verslą 2002 – 2003 metais. Tais metais išduotos 24 licencijos, tačiau per kitus pusantrų metų išduotos tik 5. Ne visoms prašančioms bendrovėms buvo išduotos licencijos. Antrą kartą licencija nebuvo išduota UAB „Postera“. Taip pat neišduota licencija UAB „Slot machine“ dėl neaiškios kapitalo kilmės.
Įstatymas numato, kad gavusios licencijas bendrovės turi per metus organizuoti azartinius lošimus. Tačiau ne visoms pavyko tai padaryti, o kai kurios net nesistengė lošimų organizuoti. Dėl šios priežasties buvo panaikintos 7 licencijos. Be to, licencijos panaikintos UAB „Lydia Ludic“ ir UAB „Jokey club“, kadangi jos laiku ir nustatyta tvarka neinformavo Komisijos apie registro duomenų pasikeitimus tuo pažeisdamos lošimų organizavimo tvarką. Tačiau tikroji priežastis buvo ta, kad jų eksploatuojami lošimo automatai neatitiko Įstatymo ir Priežiūros komisijos nustatytų jiems reikalavimų ir dėl to negavo sertifikatų iš sertifikuojančių įstaigų. Dar analizuojant šių bendrovių steigimo dokumentus pastebėta, jog lošimo automatai yra nežinia kieno pagaminti, nenauji, neteisėtai atvežti į Lietuvą. Ne kartą bendrovės „Jokey club“ savininkas bandė įtikinti Komisiją, jog reikia pakeisti reikalavimus automatams, tiksliau – pritaikyti juos jo automatams.
2005 metų viduryje 16 bendrovių turėjo 19 licencijų organizuoti azartinius lošimus, tarp jų - 6 užsienio kapitalo bendrovės. Dešimt licencijų išduota organizuoti stalo lošimus ir lošimus A kategorijos lošimo automatais, keturios – organizuoti lošimus B kategorijos lošimo automatais, dar keturios – vykdyti lažybas ir viena – bingo žaidimui organizuoti.
Įstatymu siekiama, kad azartinių lošimų verslą vykdytų stambios bendrovės, turinčios laisvą ir teisėtais būdais sukauptą kapitalą, kad šiam verslui organizuoti būtų įsteigtos naujos bendrovės, jų įstatinis kapitalas būtų suformuotas tiesioginėmis piniginėmis investicijomis. Todėl nustatyti dideli reikalavimai įstatiniam kapitalui.
Pradžioje į azartinių lošimų verslą atėjo mažos uždarosios bendrovės, turinčios nedidelį įstatinį kapitalą ir anksčiau vykdžiusios kitokią veiklą. Tai būdinga lietuviško kapitalo bendrovėms. Tik azartinių lošimų bendrovės „Casino planet“ steigėja „Achemos grupė“ turėjo pakankamai lėšų šios bendrovės įstatiniam kapitalui suformuoti. Kitų azartinių lošimų lietuviško kapitalo bendrovių įstatinis kapitalas suformuotas įnešant mažavertį turtą ir jį perkainojant, o taip pat ne visada aiškios kilmės lėšomis.
Skaitydamas Komisijos posėdžių kroniką, skaitytojas pastebės įtartinus, logiškai nepagrįstus faktus. Jie atskleisti svarstant licencijų išdavimus. Mažai kas galėtų patikėti, kad kavinė, kurios vertė 50 tūkstančių litų, būtų parduota už milijoną litų, arba, 22 uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominali vertė 2200 litų, būtų parduotos už 5 milijonus litų.
Savivaldybės įregistruoja įstatinio kapitalo padidinimą pažeidus Akcinių bendrovių įstatymą. Auditoriai kartais nepastebi esminių azartinius lošimus organizuojančių bendrovių finansinės atskaitomybės trūkumų. Turto vertintojai įvertina beveik pusės milijonų litų suma sugriuvusius pastatus, įsigytus tik už 28 000 litų. Įstatinis kapitalas didinamas turtiniais įnašais, nesusijusiais su azartinių lošimų veikla: gyvenamaisiais namais, kanalizacijos vamzdynais, prekybos objektais, žeme, dvaro pastatų liekanomis. Tokiu būdu suformavusios įstatinį kapitalą, bendrovės neturi lėšų net lošimų įrenginiams įsigyti.
Leidimų išdavimas
Įstatymas griežtai reglamentuoja leidimų atidaryti automatų ir bingo salonus, lošimų namus išdavimą, pakeitimą ir galiojimo panaikinimą. Nustatyti dokumentai, kuriuos reikia pateikti Komisijai, tų dokumentų nagrinėjimo terminai, atsisakymo neišduoti leidimo, jį papildyti ar pakeisti sąlygos. Taip pat Įstatymas numato reikalavimus patalpoms, lošimo įrenginiams, lošimo reglamentui.
Komisijai daugiausia rūpesčių kelia lošimų namų ir automatų salonų dislokavimo vietos, jų atitikimas nustatytiems Įstatymo reikalavimams. Įstatymas draudžia organizuoti lošimus parduotuvėse, išskyrus lažybų ir totalizatorių punktus prekybos centruose. Tačiau kai kurios bendrovės įvairiais būdais siekia apeiti šį Įstatymo reikalavimą. Pavyzdžiui, viena bendrovė įsteigė lošimų namus administraciniame pastate, kuris prisišliejęs prie prekybos centro. Į šiuos namus nėra atskiro įėjimo, kaip reikalauja Įstatymas, o tik per administracinį pastatą ir iš prekybos centro. Komisija negalėjo neleisti steigti lošimo namų, kadangi jie registruoti administraciniame pastate.
B kategorijos automatai statomi baruose, nors tai draudžia Įstatymas. Siekdami formaliai nepažeisti Įstatymo nuostatos, barų savininkai išnuomoja visas baro patalpas automatų savininkams, o pastarieji po to jas vėl nuomoja baro savininkui. Tokiu būdu sudaromas įvaizdis, kad baras yra salone, o ne automatai bare. Komisijos nariai šiuo klausimu yra skirtingų nuomonių.
Komisijos nariai nesutaria ir dėl patalpų įregistravimo Nekilnojamojo turto registre. Įstatymas nustatė reikalavimus lošimų organizavimo vietai ir patalpoms. Tačiau jame nenumatyta, kad patalpos, kaip atskiras nekilnojamojo turto vienetas, būtų įregistruotos registre.
Lošimų organizavimo reglamentai
Įstatymas nustato, kad lošimų organizavimo reglamente turi būti nurodyta lošimo pavadinimas ir taisyklės, organizavimo vieta, įmokos už dalyvavimą lošime dydis, didžiausia laimėjimo suma, laimėjimų grupės, kaupiamojo fondo sudarymo ir laimėjimo tvarka, laimėjimų išmokėjimo tvarka, pretenzijų pateikimo ir nagrinėjimo tvarka. Štai ir viskas, kas leidžiama numatyti reglamente. Reglamento turinys turi atitikti Azartinių lošimų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Jį patvirtina Komisija. Tai labai svarbus dokumentas, kuris nustato azartinių lošimų organizavimą.
2003-2004 metais bendrovių reglamentai keisti daugiau kaip 130 kartų. O priežastys įvairios: numatomi organizuoti nauji kortų lošimai ir lošimai automatais, keičiamos įmokos už dalyvavimą lošime ir lošimų automatų programos, numatomos lošėjų turnyrų, konkursų ir kitų priviliojimo lošti priemonių taisyklės, keičiamos mokėjimo priemonės ir t.t. Kai kurių bendrovių veiksmai kelia abejonių, kadangi reglamento manipuliacijos leidžia bendrovėms apgaudinėti lošėjus. Štai kad ir taip: Įstatymas nustato, kad A kategorijos automatų laimėjimo fondą turi sudaryti ne mažiau kaip 90 proc., o B kategorijos automatų – ne mažiau 80 proc. visos įmokų sumos. Tai yra, kad lošėjai turi laimėti nurodytą sumokėtų už lošimą pinigų procentą. Tiksliai nežinoma, per kiek lošimų (milijoną ar daugiau) turi būti pasiektas Įstatymu numatytas lygis. Automatų naudojimo pradžioje paprastai laimėjimo procentas yra žemesnis, nors pagal tikimybių teoriją ir dideli laimėjimai gali pasitaikyti vos pradėjus lošti. Taigi esant mažam laimėjimų procentui, bendrovė gali paaiškinti, kad ateityje iškris didelis laimėjimas, kuris kompensuos laimėjimo fondą ir bus pasiektas Įstatymo nustatytas laimėjimo procentas. Nesulaukus Įstatymo nustatyto laimėjimo fondo procento, galima keisti automatuose lošimus ir iš naujo pradėti skaičiuoti laimėjimo fondo procentą.
Komisijos narių nuomonės gerokai išsiskiria dėl reglamento struktūros ir juose įteisinamų nuostatų. Kai kurie yra prieš Įstatymu neleidžiamų priemonių įteisinimą reglamentuose: lošėjų turnyrų ir įvairių konkursų, jų taisyklių, nepritaria pačių bendrovių norui nustatyti įmokas už lošimus, nustatyti kitus laimėjimo išmokėjimo terminus, naudoti vietoj žetonų bilietus, korteles ir kitas atsiskaitymo priemones lošimuose. Jie vadovaujasi principu – „leidžiama tik tai, kas aiškiai numatyta įstatyme“. Tačiau jų balsai nenulėmė priimant sprendimus.
Komisija yra patvirtinusi lošimų organizavimo reglamento struktūrą bei jo sudarymo metodines rekomendacijas. Tiesa, jos netobulos, neįteisintos Civilinio kodekso standartinės sutarties sąlygos, neatsižvelgta į kitas Civilinio kodekso normas, tačiau ir jų ne visada laikosi bendrovės. Tikrindama pateiktus Komisijai tvirtinti bendrovių reglamentų projektus, administracija kartais nepastebi rimtų trūkumų, Įstatymui prieštaraujančių ir lošimų organizatoriams palankių nuostatų. Trūkumai dažniausiai išryškėja nagrinėjant lošėjų skundus.
Stalo lošimuose iš vienos pusės dalyvauja bendrovės samdomi darbuotojai, vadinami krupjė, o iš kitos - fiziniai asmenys. Krupjė turi gerai mokėti pokerio, „Akies”, ruletės ir kitų kortų lošimų taisykles, būti nuovokus, ištvermingas ir teisingas. Įstatymas nustato, jog krupje amato gali mokyti tik licencijuotos mokslo įstaigos. Lietuvos Vyriausiasis Administracinis teismas išaiškino, jog lošimo namai gali tik kelti įdarbintų krupjė kvalifikaciją, o ne mokyti šios kvalifikacijos neįdarbintus asmenis. Tačiau praktikoje ši nuostata pažeidžiama, nes lošimų organizatoriai nesteigia mokymo įstaigos. Krupjė amato moko pačios bendrovės, prisidengusios kvalifikacijos kėlimu. Tokiu būdu įgiję krupjė kvalifikaciją asmenys negauna specialybės pažymėjimo, jiems sunku įsidarbinti kituose lošimo namuose, o išeidami dirbti kitur priversti padengti mokymo išlaidas.
Siekdama apsaugoti lošėjų interesus, Komisija turėtų nustatyti bendrovėms reikalavimą įdarbinti tik kvalifikacinį pažymėjimą turinčius krupjė. Bendrovės būtų priverstos Įstatymo nustatyta tvarka rengti šios kvalifikacijos darbuotojus, o be to, pagerėtų krupjė teisinė padėtis. Šis klausimas buvo pateiktas svarstyti Komisijai, tačiau pasiūlymui nebuvo pritarta.
Reikalavimai lošimo įrenginiams
Azartiniuose lošimuose naudojami įvairūs įrenginiai, kortos, lošimo kortelės. Įstatymas nustatė jiems reikalavimus.
Pirmais azartinių lošimų organizavimo metais buvo daug problemų kontroliuojant lošimų automatų ir rulečių stalų sertifikavimą, jų atitikimą Įstatymo ir Priežiūros komisijos nustatytiems reikalavimams. Tuo metu ir Įstatymas buvo netobulas, kadangi leido naudoti automatų tipus, kurie patvirtinti ir įrašyti į matavimo prietaisų registrą. Tačiau šių tipų techninėse charakteristikose nurodomas tik vienas Įstatymo reikalavimas – laimėjimo fondo procentas, o kiti svarbūs įrenginių rodikliai nefiksuojami. Užsienio šalyse lošimų automatus tikrina akredituotos laboratorijos, o Lietuvoje tuo metu nebuvo laboratorijos, kurį mokėtų patikrinti lošimų automatus ir išduotų pažymėjimus (sertifikatus). Todėl teko pasikliauti Metrologijos centrų išduotais patikros pažymėjimais, nors juose buvo nurodytos ne visos automatus apibūdinančios charakteristikos. Tik vėliau Įstatymas buvo pakeistas. Leista užsienio laboratorijoms sertifikuoti lošimų įrenginius, o Priežiūros komisija įpareigota akredituoti šias laboratorijas, tvirtinti lošimų įrenginių tipus, vesti lošimų įrenginių registrą. Nustatytas terminas, iki kada akredituotos laboratorijos turi patikrinti lošimų įrenginius ir pateikti pažymėjimus (sertifikatus) Komisijai. Greitai buvo akredituotos užsienio valstybių laboratorijos. Beveik visi azartinių lošimų organizatoriai nustatytu laiku pateikė patikrinti lošimų įrenginius, gavo jų sertifikatus. Tačiau šio barjero neįveikė dvi B kategorijos automatų salonus turėjusios bendrovės – „Jokey club“ ir „Lydia Ludic“. Jų eksploatuojami automatai neatitiko Įstatymo ir Priežiūros komisijos reikalavimų, todėl jos likvidavo 10 salonų su 152 automatais.
Komisijos nariai nebuvo vieningos nuomonės tvirtindami lošimų įrenginių tipus, įregistruodami įrenginius lošimų įrenginių registre. Įrenginių gamintojai nepateikdavo registro nuostatuose numatyto pagrindinio dokumento – akredituotų laboratorijų išduoto įrenginių tipo sertifikato. Vieni Komisijos nariai tai pripažino kaip grubų registro nuostatų pažeidimą, kiti neteikė tam reikšmės. Patvirtinta nemažai įrenginių tipų negavus jų sertifikatų. Tik vėliau pradėta reikalauti šio dokumento.
Nesutapo Komisijos narių nuomonės registruojant lošimų įrenginius. Nors registro nuostatuose nustatyta, kad registruojami tik eksploatuojami įrenginiai, tačiau kai kurie Komisijos nariai buvo kitos nuomonės – reikalavo, kad būtų registruojami visi Lietuvos Respublikoje esami įrenginiai, net ir tie, kurie yra kaip prekė.
Ypač daug diskutuota dėl reikalavimų lošimo įrenginiams papildymo ir nepatikrintų bei nesertifikuotų lošimo automatų leidimo naudojimo. Kai kurie Komisijos nariai čia įžvelgė grubų Įstatymo pažeidimą.
Tačiau Komisija nedidele balsų persvara leido naudoti lošimo automatus, kuriuose vietoj žetonų naudojami bilietai ir įvairios atsiskaitymo kortelės, nors šie automatai gerokai skiriasi nuo tų, kuriais lošiama įmetus žetonus. Šiuose automatuose sumontuoti bilietų ir kortelių priimtuvai, bilietų spausdintuvas, duomenų nuskaitymo ir įrašymo prietaisai, kolektorius, įrenginius aptarnaujanti programinė įranga. Kadangi šie įrenginiai yra sudėtinės automato dalys, turi būti nustatyti ir reikalavimai šiai papildomai automatų įrangai, o taip pat kitiems automatus aptarnaujantiems įrenginiams. Ir tik patikrinus, ar jie atitinka reikalavimus, galima leisti automatus naudoti. Praėjo daugiau kaip metai, kai leista naudoti šiuos automatus, tačiau jiems dar nenustatyti reikalavimai ir akredituota laboratorija nepatikrino instaliuotos papildomos įrangos.
Tarp azartinių lošimų organizatorių, lošimų įrenginių gamintojų ir akredituotų laboratorijų yra nusistovėję ryšiai. Akredituotos laboratorijos ne tik sertifikuoja įrenginius, bet juos plombuoja, keičia lošimų programas, remontuoja. Be to, įtariama, kad kai kurios laboratorijos gali turėti glaudžius ryšius su įrengimų gamintojais, netgi priklausyti vienam savininkui. Todėl galimi susitarimai tarp lošimų organizatorių, įrenginių gamintojų ir laboratorijų dėl lošimo automatų „patobulinimo“ .
Azartinių lošimų ir loterijų priežiūra
Pirmaisiais Komisijos darbo metais daug diskutuota azartinių lošimų priežiūros klausimais. Vieni Komisijos nariai manė, jog reikia apsiriboti tik legaliais lošimų organizatoriais, kiti buvo priešingos nuomonės - būtina išaiškinti ir teisinėmis priemonėmis pažaboti nelegalius lošimų namus, automatų salonus. Nugalėjo antrųjų nuomonė. Komisijos nariai buvo skirtingų nuomonių ir dėl teisės parinkti tikrinimo objektus, dėl azartinių lošimų bendrovių finansinės kontrolės. Komisijos pirmininkas siekė pasilikti teisę parinkti tikrinamus subjektus. Nepritarta šiai nuomonei. Sutarta, kad turi būti sudaromi tikrinimo planai, kuriuos tvirtintų Komisija. Pirmininkui suteikta teisė organizuoti operatyvius (pagal gautus signalus) patikrinimus.
2003-2004 metais patikrintos visos azartinius lošimus organizuojančios bendrovės, o kai kurios net po kelis kartus. Nustatyta rimtų Įstatymo ir kitų teisės aktų pažeidimų. Dvi bendrovės eksploatavo automatus neturėdamos jų sertifikatų, dvi bendrovės laidavo už kitus subjektus, nors tai draudžia Įstatymas. Viena lažybų bendrovė neturėjo nustatyto lėšų kiekio laimėjimų išmokėjimams garantuoti, o kita skelbė lažybų programą internete. Kai kurie loterijų organizatoriai nepervedė nustatyto lėšų kiekio labdarai ir paramai, skyrė per mažai lėšų laimėjimams išmokėti, o lošimo namai neidentifikavo lošėjų, kurie keitė pinigus į žetonus ar laimėjo daugiau kaip 3500 litų.
Kita vertus, daug dėmesio skirta mažareikšmių klausimų tikrinimui. Pavyzdžiui, ar lažybų punktuose yra leidimų jiems atidaryti nuorašai ir tikrinančių institucijų registracijos žurnalai. Kaip pildomi lošimų įrenginių apskaitos žurnalai, ar veikia atsarginiai elektros tiekimo įrenginiai, ar laiku informuota Priežiūros komisija apie personalo pasikeitimus ir t.t. Net penkiolikos tikrinimų metu nerasta pažeidimų. Šie faktai patvirtina, kad neprofesionaliai parenkami tikrinimo objektai, beveik netikrinama bendrovių finansinė veikla ir kitos svarbios veiklos sritys. Matyt, taip atsitiko ir todėl, kad administracijos aparate nėra kvalifikuotų darbuotojų, sugebančių nagrinėti finansines ataskaitas, analizuoti galimas pinigų plovimo operacijas, taikyti prevencines priemones.
Kai kurie Komisijos nariai mano, jog Komisija neprivalo kontroliuoti bendrovių finansinės veiklos, o tik informuoti Ūkio ministeriją, Valstybinę mokesčių inspekciją apie pastebėtus finansinės veiklos pažeidimus. Jau dveji metai, kai keturių azartinių lošimų bendrovių nuosavas kapitalas yra gerokai mažesnis negu nustatyta Akcinių bendrovių įstatyme, o kai kurios bendrovės net nebeturi nuosavo kapitalo. Šį Įstatymo pažeidimą jos turėjo pašalinti per pusę metų arba paskelbti bankrotą. Net kelis kartus pasiūlyta įspėti šias bendroves apie galimą licencijos galiojimo sustabdymą, o jei nepašalintų pažeidimo – panaikinti licenciją. Tačiau nepritarta tokiems pasiūlymams. Parašyti perspėjamieji raštai, į kuriuos nereaguota.
Mažai skiriama dėmesio kitai svarbiai veiklos sričiai – automatų laimėjimo fondo kontrolei. Nors atlikta nedaug patikrinimų, bet kai kuriose bendrovėse nustatyta atvejų, kai laimėjimo fondas yra gerokai mažesnis už Įstatyme nustatytą.
2003-2004 m. patikrinta 70 nelegalių azartinių lošimų vietų, kartu su policijos darbuotojais surašyta nemažai administracinės teisės pažeidimų protokolų. Tačiau šis darbas mažai efektyvus, nes teismai dažnai išteisina lošimų organizatorius, motyvuodami, jog jie veikia legaliai, žaidžiama automatais, kurie įregistruoti ir turi pasus. 2005 m. daugiau tikrinama loterijų organizatorių veikla, atliekama neplanuotų lošėjų ir azartinių lošimų bendrovių, jų reklamos, skatinančios lošimus, tikrinimų.
Nors Vyriausybė patvirtino žaidimų automatais taisykles, kuriomis siekta atskirti žaidimų automatus nuo lošimų automatų, tačiau taisyklėse yra spragų. Metrologijos tarnyba išduoda žaidimų automatų pasus patikrinusi tik jų atitiktį specialiesiems techniniams reikalavimams. Tačiau ši institucija netikrina automatuose instaliuotų programų, nors taisyklėse yra nurodyta, kad žaidimų automatuose negali būti instaliuotos programos, kurios imituoja azartinius lošimus (ruletę, kortas, lažybas, totalizatorių). Turėdami žaidimų automatų pasus, jų savininkai jaučiasi pakankamai saugiai.
Komisija vadinasi priežiūros, todėl jos pagrindinė funkcija turėtų būti azartinių lošimų nusikaltimų prevencija – t.y. ne konstatuoti Įstatymo ir kitų teisės aktų pažeidimus ir bausti, o siekti, kad Įstatymas nebūtų pažeistas. O to galima pasiekti tik dalykiškai bendraujant su lošimų organizatoriais, aiškinant Komisijos poziciją, nedelsiant reaguojant į Įstatymo pažeidimus, vienodai traktuojant ir taikant Įstatymo nuostatas visiems lošimų organizatoriams. O šiam darbui per mažai skiriama laiko ir dėmesio. Su bendrovėmis retai aptariami jų padaryti pažeidimai. Beveik nekviečiami į Komisijos posėdžius bendrovių atstovai, kai svarstomi jiems svarbūs klausimai, neišklausomi jų paaiškinimai, pasiūlymai.
Pažeidimai ir poveikio priemonės
2001-2004 metais Komisija nustatė 80 Azartinių lošimų ir Loterijų įstatymų pažeidimų ir pritaikė poveikio priemones. Daugiausia nusižengta reklamuojant azartinius lošimus, taikant lošimų reglamentą, registruojant, ženklinant įrenginius ir naudojant neturinčius pažymėjimo lošimo automatus, išmokant lažybų laimėjimus ir rezervuojant lėšas šiam tikslui. Pažeidimams pašalinti taikytos šios poveikio priemonės: įspėtos bendrovės dėl galimo licencijos sustabdymo, surašyti administracinės teisės pažeidimų protokolai ir perduoti teismams skirti administracines nuobaudas lošimų organizatoriams, nurodyta laikytis įstatymų ir pašalinti pažeidimus, tikrinimo medžiaga perduota kitoms institucijoms. Pastaruoju metu vis daugiau surašoma administracinių teisės pažeidimo protokolų fiziniams asmenims. 2005 m. pirmą pusmetį jų surašyta tiek, kiek per visus 2004 metus.
Komisijos darbą sunkina labai mažas poveikio priemonių arsenalas. Komisijai suteikta teisė tik įspėti apie galimą licencijos galiojimo sustabdymą, kai nesilaikoma Azartinių lošimų ir loterijų įstatymų, licencijavimo taisyklių ir reglamento, kai naujieji bendrovės akcininkai, stebėtojų tarybos nariai, valdybos nariai, administracijos vadovas, jo pavaduotojas, vyriausias finansininkas nebeatitinka licencijos turėtojui keliamų reikalavimų, kuriuos patvirtina specialiosios tarnybos. Taip pat sustabdyti licencijos galiojimą, kai per nustatytą laiką nepašalinti pažeidimai. Ši poveikio priemonė gali būti taikoma iš karto, atsižvelgus į licencijuojamos veiklos pažeidimo pobūdį.
Tai labai griežtos poveikio priemonės, kurias taikyti už mažus reglamento ar kitus lošimų ir lažybų organizavimo pažeidimus yra neteisinga. Pavyzdžiui, pažeidus vienos loterijos organizavimo taisykles ir per nustatytą laiką pažeidimų nepašalinus. Todėl Komisija dažnai taiko poveikio priemones ne bendrovėms, o jos darbuotojams, surašydama administracinių teisės pažeidimų protokolus, kuriuos nagrinėja teismai ir gali skirti baudą nuo penkių iki penkiolikos tūkstančių litų. Bet ir baudos labai didelės, neadekvačios nusižengimui. Todėl teismai, atsižvelgdami į lengvinančias aplinkybes, dažniausiai skiria 100-500 litų baudas. Tik du kartus pažeidėjai buvo nubausti tūkstančio ir du kartus – dviejų tūkstančių bauda.
Būtina suteikti Komisijai teisę sustabdyti leidimo atidaryti ir veikti lošimų namų, automatų salonų, lažybų punktų galiojimą ir jį panaikinti. Ši priemonė įtakotų bendrovių finansinę veiklą ir būtų efektyvi.
Address
RASEINIŲ Gatvė 8-2
Vilnius
Telephone
Website
Alerts
Be the first to know and let us send you an email when Azartinių lošimų priežiūros kronika posts news and promotions. Your email address will not be used for any other purpose, and you can unsubscribe at any time.
