29/05/2026
📣Kviečiame paskaityti pokalbį su Seimo nariu Artūru Zuoku apie knygų skaitymą
Artūras Zuokas: Svarbiausi mano universitetai – knygos
📷 Nuotr. autorius Gediminas Žilinskas
❓Ar mėgstate skaityti? Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Mėgstu skaityti. Mano santykis su knyga yra labai artimas. Jeigu šiandien galėčiau pasakyti, kad esu kažką pasiekęs gyvenime, tai būtų knygų ir skaitymo nuopelnas.
Pirmiausia mane auklėjo mama ir tėtis, bet be jų šeimoje dar labai svarbią vietą užėmė knygos. Jos – svarbiausi mano universitetai. Skaičiau nuo mažumės, rinkau knygas, domėjausi.
Prisimenu tokią „Drąsiųjų kelių“ seriją. Buvau aštuntokas, kai surinkau visas šios serijos knygas. Apskritai, knygos yra neatsiejamas gyvenimo palydovas.
Esu iš tų, kurie vienu metu skaito keletą knygų. Tiesa, grožinės literatūros skaitau mažiau, daugiau renkuosi dalykinę, praktinę literatūrą. Pastaruoju metu man labai didelį įspūdį paliko „Žmonijos gerumas“ (autorius Rutger Bregman). Sakyčiau, šioje knygoje dominuoja visai kitoks, negu mes šiandien įpratę galvoti, požiūris apie žmogų, kaip gana blogą sutvėrimą. Autorius teigia, kad kaip tik yra priešingai: žmonės iš prigimties yra geri ir labiau linkę bendradarbiauti nei konkuruoti. Aš labai mėgstu konspektuoti, rengti knygų užrašus, tad šiuo metu kaip tik dėlioju minėtos knygos santrauką. Tai padeda geriau įsiminti perskaitytą tekstą, prireikus pacituoti įdomias ištraukas, padiskutuoti, na kad ir su savo vaikais. Žinoma, tokias santraukas dabar gali pateikti ir dirbtinis intelektas. Bet man patogiau pačiam susikonspektuoti.
Kalbant apie žmonijos gerumą ir būtent tą konkrečią knygą – joje pateikta labai daug įdomių faktų, istorinių aplinkybių, jie paremti šaltiniais. Beje, kai kuriuos aš, skaitydamas knygą, dar papildomai tikrinau, tikslinausi, nes tam tikri dalykai ir mane nustebino. O apskritai kalbant apie gerumą, ypač remiantis socialiniais tinklais, žiniasklaidos pranešimais, atrodo neįtikėtinai, bet žmonija yra daug geresnė, nei mums atrodo. Pavyzdžiui, minima Antrojo pasaulinio karo situacija, kai Kalėdų metu abi fronto pusės – vokiečiai ir sąjungininkai – susirinko pas vokiečius švęsti Kalėdų, o vėliau išsiskirstė toliau kariauti. Man tai atrodė neįmanoma, tad patikrinau, radau net nuotraukų iš to Kalėdų „vakarėlio“. Šis epizodas tik dar kartą įrodo, koks beprasmiškas gali būti karas.
Tai ne tik tikrai įdomi knyga, bet ir pilna svarių argumentų, pagrįstų naujausiais mokslo tyrimais, net, sakyčiau, netikėtais, juo labiau kad pastaruoju metu spaudoje nuolat brukamas mitas apie blogo žmogaus prigimtį. Mūsų neramioje situacijoje, kai vyksta daug karinių konfliktų, mums visiems būtų aktualu perskaityti tokią knygą.
❓Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti savo kolegai, draugui?
Priklauso nuo to, kuo žmogus domisi – ar politologija, ar istorija, ar grožine literatūra, ar filosofija. Pats labai mėgstu filosofines knygas skaityti. Savo vaikams nuolat rekomenduoju ką nors skaityti. Man jaunystėje didelę įtaką darė Lizalotės Welskopf-Henrich knygos apie indėnus, Žiulio Verno aprašyti nuotykiai. Dažnai jas prisimenu.
Kartais manęs klausia, iš kur turiu kūrybinių idėjų. Kai susimąstau, galvoju, kad iš to pasaulio, kuriame gyvenau mažas būdamas, t. y. iš nuotykių, fantastikos knygų.
Neseniai perskaičiau Laurent‘o Gaude knygą „Skortų saulė“. Prancūzų autorius rašo apie pietų Italiją. Patinka, ypač būnant Italijoje, pacituoti ištraukas iš šios knygos.
❓Ar skaitote elektronines knygas? Kaip vertinate elektroninių knygų lietuvių kalba pasiūlą?
Skaitau elektronines knygas, nes jas lengva konspektuotis. Bet išlikęs ir tas jausmas, kai rankose norisi laikyti būtent popierinę knygą. Dažnai tokių knygų randu, nebūtinai jos būna lietuvių kalba.
❓Kokios knygos neskolintumėte net savo artimiausiam draugui
Kažkada perskaičiau tokį gerą patarimą – jei kas nors prašo pasiskolinti knygą, tai geriau ją tiesiog padovanoti. Pastebėjau, kad dažniausiai pasiskolinę negrąžina. Aš pats skolinčiau daugumą savo knygų. Neskolinčiau nebent su įrašais, dedikacijomis, autografais, na, gal kokių fotoalbumų.
❓Ar skiriasi kartų požiūris į knygą? Ar galėtumėte pasakyti, kad Jūsų karta turi savitą ryšį su skaitymu?
Manau, kad kiekvienoj šeimoj skirtingai. Mano vaikai labai daug skaito, ypač Emilija, kuri dabar studijuoja. Net mūsų mažoji, kuriai tik dveji, turi savo ritualą – prieš miegą paduoda knygelę, kurią turime paskaityti. Manau, kad iš šio kasvakarinio ritualo atsiras pagrindas knygoms skaityti. Džiaugiuosi, kad dabar vaikams leidžiama daug kokybiškų, įdomių knygų, tuo suteikiant progą mažiau sėdėti prie kompiuterių ar telefonų.
Su vaikais mėgstu aptarti perskaitytas knygas, ypač tas, kurias pats jiems rekomenduoju. Mėgstu jiems dovanoti knygą. Įprastai tai būna su istorija, kodėl ta knyga man padarė įspūdį, kodėl ji svarbi ir pan.
❓Kokią knygą vadintumėte vertinga? Kur, Jūsų manymu, slypi knygos vertė?
Kažkada perskaičiau tokį faktą, kad žmogus per gyvenimą gali perskaityti maždaug 2 000 knygų. Pasidarė baisu. Juk tai tiek nedaug, vadinasi žmogus turi atidžiai rinktis, ką jam skaityti. Senekos „Laiškuose Lucilijui“ perskaičiau frazę, kad atsivertęs naują knygą turi gerai pagalvoti – ar neverta perskaityti iš naujo tos, kurią jau skaitei, užuot ėmusis dar nežinomos.
Dažnai grįžtu prie knygų, kurias jau senokai esu perskaitęs. Ir vis atrandu ką nors naujo. Manęs kartais klausia, ar skaičiau vieną ar kitą knygą, kokią nors biografiją – Lietuvoje dabar tai labai madinga. Visuomet galvoju, kad tikriausiai ta knyga neverta pakliūti tarp tų dviejų tūkstančių knygų, kurias įmanoma perskaityti per gyvenimą. Atranka, ką skaityti, yra labai svarbu, nes laiko turim tik tiek, kiek turim.
Kai grįžtu prie seniau skaitytos knygos, visuomet nustembu, joje atrasdamas visiškai naujų dalykų – juk keičiasi požiūris, atsiranda tam tikra patirtis, vienaip dalykus vertinai prieš dešimt ar dvidešimt metų, kitaip dabar. Atrandi ar pastebi kitas detales.
Skaityti knygą kažkelintą kartą, tai kaip kelis kartus žiūrėti gerą filmą – pamatai naujų linijų ir detalių, kurių anksčiau nepastebėjai.
Vertinga knyga laikau tokią, kuri gali būti gyvenimo situacijų patarėja. Tokia knyga man yra Hagakurės „Slaptoji Samurajų knyga“. Tai tiesiog nedidelė patarimų knyga apie tai, kaip vertinti situacijas, kaip elgtis. Dažnai ją pavartau, kartais cituoju jos ištraukas, pasinaudoju tais tekstais, kai reikia kur nors sakyti kalbą. Tai dažnas patarėjas įvairiose situacijose.
❓Jei pats rašytumėte, apie ką būtų Jūsų knyga?
Rašau tokį, gal sakyčiau, dienoraštį apie įvairiausius susitikimus, kokie tik buvo mano gyvenime, aprašau juos. Turiu nemažą archyvą. Šiuo metu esu tuos užrašus atidavęs vienam rašytojui, kuris bando sudėlioti juos į knygą. Tai gal greitai ir pristatysim tokią ne mano rašytą, bet parengtą pagal mano užrašus knygą apie miestą. Tai bus knyga lyg ir apie mane, bet ne apie mane, greičiau apie liudytoją pokyčių mieste, mano dalyvavimą tuose įvykiuose, vertinimą. Kai rašytojas pristatė žanrą, kokia bus ta knyga, man labai patiko.
Tikiuosi, greitai tai bus žinoma ir viešumoje.
Dar norėčiau parašyti apie kultūros svarbą per Guggenheimo projektą Vilniuje. O ir šiaip turiu nepaprastai daug autentiškos medžiagos, pokalbių įrašų su garsiais pasaulio architektais, kitais kūrėjais. Manau, tai daug kam būtų įdomu. Antra vertus, kartais būnu labai savikritiškas – parašau ką nors, vėliau grįžtu prie to teksto ir galvoju – ai, ar tai bus kam nors įdomu? Ir atidedu į šalį.
Prisimenu vieną pokalbį restorane Niujorke su Jonu Meku. Priėjo prie mūsų staliuko viena garbinga, turtinga dama. Pradėjom kalbėtis, o ji sako surinkusi močiutės eilėraščių knygelę. Sako pati išleisianti knygelę, tik kaip Vilniaus mero ji prašanti, kad leisčiau tą knygelę išdalinti visoms mokyklų bibliotekoms. Staiga Mekas gana kategoriškai įsiterpia į pokalbį ir klausia ponios, kodėl ta knygelė turėtų atsirasti mokyklose? Mūsų bendra pažįstama labai pasimetė, o aš vis galvoju, kad gal tas Meko kategoriškumas buvo teisingas? Jeigu gadini popierių, tai jis turi būti vertas to.
❓Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausiųjų sąraše?
Lyg ir neturiu tokios nuostatos, kad autorių rinkčiausi pagal šalį. Tik pastebėjau, kad mano sąrašuose dominuoja amerikiečių literatūra, bet juk amerikietis yra pilietybė, o ne tautybė. Amerikos piliečiai gali būti litvakai, žydai, ispanai, meksikiečiai ar kiti. Skaitau daugelio amerikiečių autorių knygas.
Šiuo atveju esu knygų, kaip ir filmų, turinio vertintojas. Būna taip, kad kur nors perskaitau kurio nors rašytojo man įstrigusias mintis, tuomet susirandu to autoriaus kūrinių ir skaitau.
Vienu metu buvau „užkibęs“ už Paulo Koeljo. Bet pastebėjau, kad jis kontempliuoja vis tom pačiom emocijom. Tad savo bibliotekoje pasilikau tik kelias jo knygas, kitas atidaviau draugams.
❓Ar teko kada panaudoti knygą ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Kartais pasitaiko, kai tenka langą sunkia knyga priremti ar knygų krūvele pasikelti kompiuterį šiek tiek aukščiau.
Jeigu norėtumėte paskatinti skaityti savo artimą žmogų, kaip tai padarytumėte?
Jeigu man knyga paliko didelį įspūdį, ją tikrai rekomenduočiau savo artimiesiems – papasakočiau vieną kitą įspūdingą epizodą, kuris suintriguotų neskaičiusįjį. Pavyzdžiui, žmogų, norintį suvokti šiandienos geopolitinę situaciją, kviesčiau skaityti „Diplomatiją“ (autorius Henry Kissinger). Šioje, o ir kitose šio autoriaus knygose, yra visi atsakymai į klausimus apie visus karus. Tie atsakymai tinka visiems karams, nesvarbu, kokioje šalyje ar kokiame amžiuje jie būtų vykę. Yra net aprašyta schema – iš pradžių visi paremia agresoriaus auką, bet niekada jai neleidžia laimėti karo. Taip, tai yra ciniška, grubu, bet tokia yra istorija. Tai matyti ir iš Rusijos karo prieš Ukrainą, kad ir kaip žiauriai tai skambėtų. Niekas neleis Ukrainai laimėti visavertės pergalės, lygiai kaip ir Rusija nebus laimėtoja.
❓Kas labiausiai lemia, kokią knygą rinksitės skaityti: reklama, apžvalgos, recenzijos žiniasklaidoje, kolegų ar draugų rekomendacijos, ar atsitiktiniai pasirinkimai užsukus į knygyną?
Įvairiai būna: kartais parekomenduoja draugai, kartais pats perskaitau recenziją, kuri suintriguoja. Turiu užsiprenumeravęs Niujorko knygų rekomendacijų puslapį, jį nuolat stebiu.
Kai kada apie įdomią knygą sužinau iš televizijos laidų, kur atsitiktinai kas nors pacituoja kokią nors ištrauką ir kaip tik ji mane ir užkabina. Kartais pokalbių laidose kalba įdomūs pašnekovai, rašantys knygas. Kartais informacija apie knygą pasiekia per feisbuką. Nors, tiesą pasakius, mintys knygoje būna išdėstytos plačiau, patraukliau nei tinklalaidėse ar įrašuose. Pernelyg reklamuojamų knygų, kaip ir nominuotų ar apdovanotų ypatingomis premijomis, nelabai mėgstu – suveikia kažkokia atmetimo reakcija.
Be to, stengiuosi pasiieškoti informacijos apie žmogų, kurio knygą ruošiuosi skaityti. Gal jo viena ar kita mintis visai nieko, bet kai įsigilini, jis gali būti ultrakairių arba, atvirkščiai, ultradešinių pažiūrų žmogus. O aš nenoriu užteršti savo smegenų tokiomis pažiūromis. Juk žinoma, kad jeigu žmogus skaito šaltinį, kurį suvokė kaip nepatikimą, po septynių dienų jis užmiršta, kur skaitė tą informaciją, ir pradeda nesąmoningai ja naudotis. Todėl kartais reikia atsargiai atsakingai vertinti tai, kuo gali savo smegenis užkimšti.
❓Kur dažniau įsigyjate knygas – internetiniuose ar įprastuose knygynuose?
Nepaprastai mėgstu „gyvus“ knygynus, juo labiau kad dabar jie dažnai būna tokie, kuriuose kvepia ne tik knygomis, bet ir kava. Tad galima neskubant ir gurkšnojant kavą vartyti, peržiūrėti naujienas. Ypač mėgstu knygynus Amerikoje. Nors nevengiu naršyti ir po internetinius knygynus, bet dažniausiai tai darau, kai jau aiškiai žinau, kokią knygą ketinu įsigyti.
❓Kaip elgiatės su perskaitytomis knygomis: papildote namų biblioteką, atiduodate draugams, dovanojote bibliotekoms?
Pirmiausia, kaip elgtis su perskaitytomis knygomis – yra sąmoningas apsisprendimas dėl itin riboto knygų lentynų ploto. Kai perskaitau knygą – dovanoju arba skolinu ją kitam skaitytojui. Savo knygų lentynoje pasilieku tik tas knygas, kurias, panašu, kad skaitysiu dar ir dar kartą, nes jos man paliko didelį įspūdį arba yra svarbios.
❓Kiek vidutiniškai iš dešimt jūsų perskaitytų knygų būna paimtos iš bibliotekos?
Sakyčiau, gal viena iš dešimties. Turiu pastebėti, kad bibliotekos dabar traukia labiau ne dėl knygų, bet dėl renginių, susitikimų vietų, pokalbių.
❓Kiek pasirinkimą skaityti knygą lemia jos ekranizacija?
Jeigu jau pamatau filmą, knygos, pagal kurią buvo sukurtas filmas, nebeskaitau. Man pirmiausia turi būti knyga, nes pamačius filmą jau lyg ir ne taip įdomu skaityti. O ypač nemėgstu žiūrėti giriamų ir pergirtų filmų. Pavyzdžiui, filmo „Titanikas“ aš tyčia nežiūrėjau. Jis taip smarkiai buvo reklamuojamas ir aptarinėjamas, kad apsisprendžiau jo nežiūrėti.
Dėkojame už pokalbį
