23/04/2026
1991-aisiais, praėjus vos metams po to, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, buvo įkurtas ir Trakų istorinis nacionalinis parkas. Tai nebuvo atsitiktinumas ar techninis formalumas. Tai buvo politinis ir kultūrinis pareiškimas: mes žinome, ką saugome. Mes žinome, kodėl saugome.
Trakų istorinis nacionalinis parkas - ypatingas gamtos kūrinijos ir žmogaus gyvenimo pėdsakų derinys. Čia dažnai neįmanoma atskirti, kur baigiasi miestas ir prasideda gamta. Čia ledynmečio suformuoti ežerai tyvuliuoja prie LDK pilių sienų, Bražuolės piliakalnis primins kunigaikščių kovas, o Senieji Trakai didžiuojasi istorinės sostinės titulu ir prisimena Lietuvai davę kunigaikštį Vytautą, kurį vienintelį vadiname Didžiuoju. Čia per keliolika minučių praeisite pro karaimų kenesą, katalikų bažnyčią, neišlikusių sinagogos ir mečetės vietas, stačiatikių cerkvę. Trakų vaivadų dvarų pamatai kalba apie kazokų pralietą kraują ir sudegintą miestą. Šalia sentikių kaimo, pažymėta demarkacinė linija, kuri dar XX amžiuje perplėšė valstybę, o Varnikų miškas neleidžia pamiršti apie 1941-ųjų rugsėjį, kai čia buvo nužudyti 1 446 Trakų gyventojai žydai, iš jų 597 vaikai. Čia dvaro sodyba atsispindi ežere, kurį saugo Natura 2000 tinklas.
Visa mūsų valstybės istorija – nuo LDK didybės iki okupacijų paliktų randų – telpa į vieną nedidelę teritoriją, kurią galima apeiti per dieną.
Vilniaus universiteto profesorius Alfredas Bumblauskas yra sakęs, kad Trakai – tai Lietuvos miniatiūra.
Trakų istorinis nacionalinis parkas nėra baigtinis projektas. Tai yra nuolatinis darbas, kasdienis pasirinkimas.
Trakai yra per daug svarbūs, kad juos paliktume išgyventi. Per gyvi, kad juos paverstume muziejumi. Per sudėtingi, kad juos supaprastintume iki Instagramo kadro.