13/05/2026
Namų šviesa: popietė poetės Stefanijos Matutytės-Gribauskienės atminimui
Gegužės 13-ąją bibliotekoje susibūrėme į jautrią popietę, skirtą paminėti mūsų krašto asmenybę – poetę, tremtinę, Sedos miestelio šviesuolę Stefaniją Matutytę-Gribauskienę. Nors tarp mūsų Stefanijos nebėra, jos paliktas dvasinis turtas ir meilė tėviškei tebešildo.
Šis susitikimas buvo simbolinis – minėjome 95-ąsias kūrėjos gimimo metines, kalbėdami apie tai, kas jai buvo brangiausia - namus. Popietė vadinosi ,,Pareikēm nomėi".
Popietės metu skambėjo Stefanijos kūryba – eilės, kuriose telpa visa tremties skausmo, sugrįžimo džiaugsmo ir begalinio atsidavimo gimtajai žemei paletė. Prie jos posmų jungėsi ir kitų Lietuvos poetų kūriniai, ieškantys atsakymo, kas gi žmogui yra namai: ar tai tik stogas virš galvos, ar širdies ramybės uostas?
Renginio nuotaiką praturtino Gediminas Jokubauskas. Klausėmės jo atliekamų dainų bei primintų, galbūt kiek primirštų, bet itin gilių eilių apie meilę ir tėviškę. Muzika ir žodis susipynė į vientisą pagarbos skraistę mūsų brangiai poetei.
Ateities viltis – mamos sodyba
Viena jautriausių popietės akimirkų tapo užpūsta simbolinė gimtadienio torto žvakė už Amžinąją šviesą ten... mūsų kraštietei... Poetės dukra Janina puoselėja gražią ir kilnią viltį – atkurti mamos sodybėlę. Tai nebūtų tik privatus šeimos prisiminimas. Janinos noras – pritaikyti šią erdvę visuomenės reikmėms, paversti ją gyvu atminties centru, kuriame toliau gyvuotų Stefanijos dvasia ir meilė savam kraštui.
„Stefanija buvo ne tik poetė, ji buvo pavyzdys, kaip reikia mylėti savo žemę net ir tada, kai iš tavęs bandoma viską atimti,“ – skambėjo renginio dalyvių mintys.
Dėkojame visiems, kurie šią popietę praleido kartu, prisimindami Stefaniją – ne tik kaip kūrėją, bet ir kaip taurų, kilnų žmogų, kurio pradėti darbai ir parašyti žodžiai lieka mums kaip kelrodis.