19/04/2021
Planuojamas skaitytojų klubo susitikimas gegužės -birželio mėn. (datą patikslinsime).
Susitikimo platformą pasirinksime. (gyvai arba zoom).
Kuriame aptarsime šias dvi knygas.
Skaitytojų klube šiuo metu turime 7 narius.
Dalyvauti skaitytojų narių klube kviestina, perskaičius šias dvi knygas.
1. Marina Abramovič “eiti kiaurai sienas”
Tai menininkė, šokiruojančių performansų kurėja, performansų instituto įkūrėja, rašytoja.
Skaitytojų nebūna abejingų. Atsiliepia taip: stipru, drąsu, kitoks meno supratimas, pajautimas.
Arba aš nesupratau, ką ji norėjo pasakyti savo performansais, iškrypimas, šlykstu ir t.t.
https://www.youtube.com/watch?v=M4so_Z9a_u0
Pradžioje skaitydama autorės gyvenimo istoriją vis svarsčiau ar baigsiu šią knygą, nes pati asmenybė ir, automatiškai, jos istorija nelabai sudomino. Sunki vaikystė pasiturinčiuose namuose, tėvų nesutarimai, mušimas ir mamos meilės trūkumas – tai toks bendras piešinys vaiko augusio sovietiniais laikais, tik dauguma dar kentė skurdą, o apie tai, kad turėtų savo meno dirbtuves iš vis net svajoti nesvajojo.
O dar tie pasakojimai apie senelio brolį įtakingiausią žmogų po karaliaus visoje šalyje, kuris nesutinka nusileisti šalies valdovui ir yra nunuodijamas maistu su deimantais?? Ta prasme rimtai?? Šioje vietoje ir aš prisimenu savo močiutės istoriją: jos tėvų būta dvarininkų ir gyventa labai pasiturinčiai, kol neatėjo vokiečiai ir visko neatėmė. Skamba lygiai taip pat gražiai, tik nesu tikra ar ši istorija yra ne mano pačios sugalvota 🤔😁
Juokas juokais, bet pradžia pasirodė tokia dviprasmiška, todėl jaunystėje ji man nepasirodė įdomus žmogus.
Bet viskas pasikeitė kai kalba pasisuko apie jos performansus! Čia jau užgriuvo visa paletė jausmų ir emocijų.
Iš kart sakau, jog nesu “žmogus prie meno” ir mano gal toks banalus skonis, kuris ieško ir randa grožį visame kame. O skausmas, bjaurumas, žalojimąsis man niekaip neįsilieja į grožio sampratą. Tad pirmos mintys ir linko ta kryptimi – “Ką aš čia skaitau??”
2. Alvydas Šlepikas “Mano vardas Marytė”.
Mūsų kraštiečio parašyta knyga, ne vieną kart aptarta.
Daug dalykų įvyko šioje knygoje. Nemažai ir veikėjų. Visų patirtys ir išgyvenimai panašūs. Ar labai griebė už širdies? Gal ne, nes knyga pasirodė kaip labai sušvelninta tikrovės versija, visko įvilkimas į gražų prozos rūbą sumažino skausmą ir realumo jausmą. O gal tik man taip pasirodė, o jus sukrės ir savaičių savaitėmis apie tai galvosite. Nors ką aš čia, galvoju ir aš. Tik man kažkodėl mintyse sušmėžuoja vyras, kuris davė duonos, o ne tas, kuris atėmė.
Baisu taip gyventi. Nuolatinė įtampa, alkis, šaltis. Ir kai išgelbėti gali vienas sakinys, pasakytas lietuvių kalba: mano vardas - Marytė.
Iki, pasimatymo bibliotekoje!
