Mickūnų miestelis – Vilniaus rajono savivaldybės seniūnijos ir seniūnaitijų centras, įsikūręs prie Vilnios (Vilnelės) upės. Netoliese telkšo Mickūnų ežeras, o į Šiaurės Rytus nuo miestelio driekiasi 1992 m. įsteigtas Vilnios hidrografinis draustinis. Vietovės ankstyvoji istorija mažai tyrinėta, žinios prieštaringos. priklausė Vilniaus vyskupijos kapitulai. Manoma, kad gyvenvietė pradėjo augti, kai
čia 1733 m. Vilniaus katedros kanauninkas Juozapas Puzinas pastatė Lavoriškių parapijai priklausančią koplyčią. 1789 m. bažnytkaimyje jau buvo 15 dūmų ir užvažiuojamoji karčema. Nuo XVIII a. pabaigos Mickūnus valdė Moravskiai, Semaškos, tarp 1818-1824 m. jų savininku buvo Vilniaus universiteto medicinos profesorius Augustas Liudvikas Bekiu (Bécu), laikomas vakcinacijos pradininku Lietuvoje. Su šia vietove susiję ir kiti iškilūs XIX a. žmonės. Profesorius Bekiu buvo lenkų romantizmo poeto Julijaus Slovackio patėvis. Poetas, gyvendamas Vilniuje, buvo dažnas svečias Mickūnuose, kurių apylinkių grožį ne kartą prisiminė su ilgesiu. Jo kūryboje gausu lietuviškų temų ir motyvų. Pavyzdžiui, 1829 m., jis parašė Lietuvos istorijos tema dramą „Mindaugas“. Poemoje „Horštynskis“ pavaizdavo 1794 m. sukilimą Lietuvoje su tikrais istoriniais asmenimis. Čia 1802 m. gimė kitas garsus Lietuvos gydytojas, memuaristas, etnografas ir poetas Stanislovas Moravskis, kurio motina buvo Marijona Semaškaitė. Tuomet čia buvo pastatyta mūrinė ankstyvojo klasicizmo stiliaus Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, tiesa, parapija įkurta tik po šimto metų, 1923 m. Labiausiai Mickūnai išaugo sovietmečiu, 1950 m. tapo apylinkės, vėliau, jau Nepriklausomoje Lietuvoje, - seniūnijos centru. Svarstant su vietos atstovais galimus Mickūnų miestelio herbo motyvus, buvo atkreiptas dėmesys į du šios vietovės ypatumus. Pirmiausia gražią gamtą, pro Mickūnus tekančią vingiuotą Vilnią ir čia kadaise gyvenusius tris žymius Vilniaus universiteto auklėtinius, to meto šviesuolius, daug nusipelniusius krašto mokslui, medicinai, švietimui ir literatūrai. Vietovė gamtą ir pro Mickūnus vingiuojančią Vilnią herbe rodo giliai banguota sidabrinė (vandens spalva) juostelė, kuri iš dalies Mickūnų vardo pirmąją raidę, taigi gali priklausyti „kalbančių“ figūrų grupei. Tris šio krašto šviesuolius simbolizuoja trys auksinės septyniakampės žvaigždės. Pagaliau mėlyna spalva yra ne tik oro ir dangaus (švari, graži gamta), bet ir išminties spalva. Mickūnų herbo etaloną sukūrė dailininkas Arvydas Každailis. Jį Lietuvos heraldikos komisija aprobavo 2013 m. birželio 20 d.
*** *** *** *** ***
Mickuny – to miasteczko leżące nad brzegami Wilenki i należące do Samorządu Rejonu Wileńskiego. Mickuny są ośrodkiem gminy o tej samej nazwie. Nie opodal Mickun rozpościera się jezioro, a na północnym wschodzie od osiedla w roku 1992 został założony Wileński Rezerwat Hydrologiczny. Wczesna historia miejscowości jest mało zbadana, a uzyskane informacje nieraz są sprzeczne. Wiadomo, że w XVII-XVIII w. Mickuny należały do Kapituły Wileńskiej. Uważa się, że osiedle zaczęło powstawać około roku 1733, kiedy ksiądz kanonik Katedry Wileńskiej Józef Puzyna zbudował kaplicę, która początkowo należała do parafii ławaryskiej. W 1789 r. w tej miejscowości już było 15 domostw i karczma. Od końca XVIII w. Mickuny były własnością Murawskich, Siemaszków, a w latach 1818-1824 ich właścicielem był profesor medycyny Uniwersytetu Wileńskiego August Ludwik Becu, między innym to jest wynalazca szczepionki przeciwko ospie. Z tą ziemią byli związani inni znani i oświeceni ludzie XIX w. Profesor Becu był ojczymem Juliusza Słowackiego, słynnego poety doby romantyzmu. Poeta, mieszkający w Wilnie, często gościł w Mickunach, które niejednokrotnie wspominał z tęsknotą. W jego twórczości często występują motywy litewskie. Na przykład 1829 r. napisał dramat historyczny „Mendog”. W poemacie „Horsztyński” ukazał historyczne postacie powstania 1794 r. na Litwie. W 1802 r. urodził się na tej ziemi znany lekarz Litwy, pamiętnikarz, etnograf i poeta Stanisław Morawski, którego matką była Marianna Siemaszkówna. W tym czasie w Mickunach zbudowano w stylu wczesnego klasycyzmu murowany kościół Wniebowzięcia Najświętszej Marii Panny, co prawda parafia tu powstała dopiero po stu latach, czyli około roku 1923. Najbardziej Mickuny rozrosły się za czasów sowieckich, gdy w 1950 r. zostały ośrodkiem kołchozowym, a w Litwie niepodległej ośrodkiem gminy. W czasie spotkania z przedstawicielami miasteczka Mickuny na temat stworzenia herbu osiedla wzięto pod uwagę osobliwości tego terenu. Po pierwsze, to jest piękny krajobraz i bystra, kręta Wilenka. Po drugie, mieszkający tu znani wychowankowie Uniwersytetu Wileńskiego, zasłużeni dla kraju działacze na rzecz nauki, medycyny, oświaty i literatury. Przyrodę i bystrą Wilenkę na herbie oznacza srebrne (kolor wody) głęboko falujące pasemko, które też jest pierwszą literą nazwy Mickun, co może odnosić ten herb do „grupy mówiącej”. Trzech znakomitych ludzi tej miejscowości symbolizują trzy złote siedmioramienne gwiazdy. Niebieski kolor oznacza nie tylko powietrze i niebo (czysta piękna przyroda), a jest również symbolem mądrości. Etalon herbu Mickuny stworzył artysta Arwydas Każdailis. Zaaprobowała go Litewska Komisja Heraldyki w dn. 20 czerwca 2013 r.