24/09/2025
LIUTAURAS STOŠKUS
Kalbant apie Vyriausybės formavimo bėdas labai norėtųsi išvengti isteriško juoko ar lingvistinių ašarojimų. Ne dėl to, kad tam nėra pagrindo. Greičiau todėl, kad jie nelabai padeda suprasti visos situacijos beviltiškumo. Ir, kas svarbiausia, neduoda net mažiausio orientyro, kaip turėtume iš šios padėties kapstytis lauk. Bet kaip be to.
Kokiu greičiu mes gurame žemyn turbūt geriausiai iliustruoja situacija, kai dar prieš pusmetį prezidentas kaip neturinčio tinkamo pasirengimo darbui vyriausybėje atmetė Gamtos tyrimų centro direktoriaus kandidatūrą į aplinkos ministrus. Ir štai, neprabėgus nei metams, pamokų M. K. Čiurlionio meno mokykloje gavęs ir praktikos bažnyčios chore turintis asmuo jau prezidento vertinimu „nėra visiškai atsitiktinis kultūrai žmogus“. Ką kalbėti apie dabartinį kandidatą į aplinkos ministrus. Jis iš viso šiame kontekste atrodo kaip žvaigždė, - turi jau kone metų viceministro patirtį ir net bazinį aplinkos apsaugos inžinerijos išsilavinimą. Net užmerkiant akis į tai, kad kandidato ryšys su aplinkosauga yra per verslo sąlygų statybų sektoriui gerinimą.
Štai pramonininkai džiaugiasi – suvienytomis visų pastangomis pavyko pasiekti, kad energetikos ministru išliks tam darbui turintis kompetencijos esamas ministras. Kaip suprantu, liks ne tik ministras, bet ir visa jo atsivesta komanda. Nes ministras puikiai supranta, kad net ir labiausiai viską išmanydamas, bet būdamas apsuptas žioplių, nuveikti nelabai ką galės.
Bet kitose srityse nuveikti, turbūt, nelabai yra ką. Tad joms tinka ir virėjai. Paradoksalu, kad susipažinus su kandidatų į ministrus biografijomis frazė apie valstybę valdančią virėją jau nebėra vien tik frazeologizmas. Toli per 35 metus nuėjom.
Man, 30 metų aplinkosaugos reikalams paskyrusiam žmogui, dar prieš metus atrodė, kad visišką sistemos paralyžių iliustruoja kandidatas į aplinkos ministrus, kuris, užklaustas žurnalistų apie esamas problemas aplinkosaugoje, sugebėjo išspausti vos vieną temą. Bet ir tą, ne kaip problemą, o kaip sritį, kurioje yra kažkokių problemų. Bet šiandien jau tai atrodo beveik kaip norma, nes kandidatas į kultūros ministrus irgi turi vieną temą - imigrantų nemokėjimą kalbėti lietuviškai. Tad turime šansą vėl turėti ministrą, kuris nelabai orientuosis, kurioje, Kultūros ar Švietimo, ministerijoje dirba. Todėl neišeina nesutikti su kandidatą pristatančiu partijos pirmininku, kad jo didžiausi privalumai yra „jaunatviška energija“, ir tai, kad „žmogus nori dirbti“. Tiesa, vėliau šie didžiai svarbūs privalumai buvo papildyti dar ir jo tėvų bei senelių nuopelnais kultūrai. Paminėta net ir kažkokia ypatinga kandidato senelio sąsaja su Landsbergiais, kas klausant to iš kažkur atklydusio iškirpto įrašo sukėlė įspūdį, kad taip arba norėta smūgiuoti į paširdžius akliesiems konservatorių gerbėjams, arba įsirašyti į aukščiausio lygio trolingo meistrus. Antrą kartą nepavykus to įrašo interneto platybėse surasti, jau imu sugauti save galvojant, kad tai buvo tiesiog kažkieno puikus darbas pasinaudojus dirbtinio intelekto priemonėmis. Bet prezidentūroje su ašaromis kalbantis apie senelį ir „tą kultūrą“ bei priėjimą prie „tos kultūros“ pats kandidatas įrodė, kad visa tai vyksta iš tiesų. Tai ne sapnas. Ne DI. Tai yra mūsų realybė. Chamiškas diletantizmas gali sėkmingai naudotis verksminguoju diletantizmu. Pasižyminčiu aktoriniais elementais. Dalis visuomenės sužavėta.
Bet grįžkime prie išsaugotų ministrų. Paradoksalu, bet ši kova už profesionalų, išmanančių temą specialistų išsaugojimą yra dar vienas akivaizdus politinės valdžios degradacijos požymis. Šakinės struktūros susivienija tam, kad apsigintų nuo demokratiškai išrinktos valdžios valdymo. Ir tenka pripažinti, kad būtent iš prezidentūros visų pirma išėjo žinia, kad konkreti partija negali turėti savo ministrų vyriausybėje. Užuot kėlusi kompetencijos, pasirengimo, patirties ir panašius reikalavimus ministrams, prezidentūra pasirinko antikonstitucinę laikyseną taip pasirinkdama galios, o ne išminties pusę. Tokiu būdu bandant institucionalizuoti politinių oponentų pašalinimo kultūrą.
Į tai sureagavo tik specialistai ir ekspertai. Bet ne visuomenė. Kažkas tik paburbėjo soc. tinkluose. Dar daugiau, oponuojanti visuomenės dalis džiūgavo nesuprasdama, kad šitaip naikinamės demokratijos pamatus. Turbūt nujaučiant šią prieštarą pasirodė apologetų tekstai skelbią, kad demokratijai ginti tinka ir nedemokratiškos priemonės (publicistas P. Gritėnas). Peticija, pristatoma kaip nuo kultūros bendruomenės, reikalauja prezidento netvirtinti ministru ne konkretaus jokio supratimo apie kultūros politiką neturinčio asmens, bet „Nemuno aušros“ siūlomų kandidatų, o per LRT „kultūros bendruomenių“ poziciją komentuoja komikas Paulius Ambrazevičius ir šiuolaikinio meno kūrėja Agnė Jokšė, kuri, kaip pati skelbiasi, užsiima kalbiniais žaidimais ir ieško kalbinių formų, „kurios leistų išties nutolti nuo lytiškumo aspekto kalboje“.
Tad „Nemuno aušra“ neatsirado tuščioje vietoje. Žemaitaitis su Adomavičiumi yra Ambrozevičiaus ir Jokšės Yin. Tai mūsų visuomenės atspindys. Jis turi 15 proc. visuomenės palaikymo. Ir tai, kad ta visuomenės dalis pasirinko būti reprezentuojama chamiškų ar vaidybiškai sentimentalių asmenų, neturi būti pagrindas jos ignoravimui, tyčiojimuisi ir marginalizavimui. Tačiau tai nereiškia, kad valstybės ateitis gali būti patikėta diletantams ir savamoksliams. Kad ir kokiai partijai jie priklausytų. Tik jaunatviška energija pasižymintis ir labai norintis būti ministru net ir su netikėtai atsiskleidusiais aktoriniais sugebėjimais asmuo neturėtų būti skiriamas ne tik kad į vyriausybę, bet iš viso į jokias atsakingas pareigas. To reikalauti turi teisę ir pareigą tiek prezidentas, tiek kiekvienas pilietis. Labai norėčiau prirašyti, kad negali būti skiriamas ir neturintis išminties. Bet išminties stygius jau yra tapęs toks visuotinas, kad griežtai taikant šį kriterijų Lietuvos valstybės projektą jau būtų galima pradėti uždarinėti. O be to, kas čia bus tas išminties vertintojas...
Bet tai nereiškia, kad Lietuvoje neliko tinkamų žmonių atsakingoms valstybės pareigoms. Tik tų žmonių atranka turėtų būti atsižvelgiant į jų kompetenciją, patirtį ir reikalo išmanymą. Tinkamų užimti atsakingas pareigas gali ir nebūti konkrečioje partijoje. Ir tai normalu. Nenormalu neapsimetinėti, kad taip būti negali. Su tokiomis problemomis susidūrė visos partijos ir anksčiau. Nepartinis kompetentingas ministras tokiu atveju būtų visiškai normali praktika, jei partijos keliami politiniai siekiai jam yra priimtini, o partijai priimtinas ministro požiūris. Ir tam nebūtina kelti įstojimo į partiją sąlygos. Bet reikalauti Išstoti iš esamos turbūt būtų pakankama ir pakankamai logiška sąlyga. Dar nenormaliau, kai valdančiosioms partijoms yra draudžiama paskirti savo ministrą, užuot kėlus jam reikalavimą turėti bent panašų esamam ministrui kompetencijos lygį. Ir tik tuo atveju, jei toks nepasiūlomas, siūlyti esamą.
Visuomenės laikysena tokias visais atvejais yra labai svarbi. Bet visuomenė nėra vienalytė. Ir, tenka konstatuoti, visuomenė yra stipriai demoralizuota. Su pakrikusiomis vertybinėmis orientacijomis. Įstatymų, bendrų taisyklių laikymosi kriterijai ir reikalavimai išimtinai ir skrupulingai taikomi tik skiriamiems asmenims. Šiaip gyvenime įstatymų apeidinėjimas, įvairių nustatytų bendrų taisyklių pažeidinėjimas, valstybės institucijų veiklos diskreditavimas ir nuvertinimas yra ne tai, kad visuomenėje toleruojamas, bet subjektyvių pateisinimų tam visada randama. Reguliavimo normas kuria žmonės, o žmonės nebūtinai sukuria gerai. Kartais netgi blogai. Kartais gerai, bet per daug. Tad argumentai apie „perteklinį reguliavimą“, „nehumaniškus“, „ideologiškai inspiruotus“, „primestus“ sprendimus, „valstybės norą pasipelnyti“ , teisę nemokėti mokesčių, „kol surinkti pinigai taškomi“, „nesugebančią savo turtu pasirūpinti valstybe“ ir daugelis kitų žmonių gyvenime yra gajūs ir aktyviai naudojami. Jau nekalbant apie būtiną pasirūpinimą artimu, šeima, vaikais. Tai šventa. Tačiau fokusui pasisukus skiriamų asmenų link, visi šie argumentai iš karto netenka galios. Kandidatas nepasiteisins, kad mokesčių nemokėjo, nes laiko juos „nehumaniškai dideliais“, kad užsiėmė valstybinę žemę, nes „valstybė ją laikė apleidusi ir nesirūpino“, ar į darbą priėmė artimą savo, nes „rūpi šeima ir vaikai“. Nes, kaip sakė viena žurnalistė politikams savo vedamoje laidoje, „mes norime, kad jūs rodytumėte mums pavyzdį“.
Suprantu žurnalistę, jos aplinkoje, turbūt, sektinų pavyzdžių nėra daug. Tad ir abejoti, ar žurnalisto Edmundo Jakilaičio dukrai Barborai būtų pavykę taip sėkmingai įsidarbinti LRT, jei ne jos įtakingas tėtė, turbūt pagrindo yra. Bet faktas tas, kad kandidatų į ministrus net senelių biografijos yra išnarstomos. O mūsų visų pinigais išlaikomos LRT darbuotojų atžvilgiu tai jau būtų „nekonvenciniai ėjimai“.
Todėl garbingų senelių minėjimas kandidatų į ministrus viešose kalbose matyt pataps nauju trendu. Viskas atrodo taip, tarytum būtų sprendžiami lordų titulo suteikimo, o ne žmogaus parinkimo konkrečioms pareigoms klausimai. Ir darosi nebeaišku, kas iš tiesų yra svarbu ir reikšminga, o kas yra tik tušti pliurpalai. Tad gal apsiašarojęs ministras išties yra tai, kas labiausiai atitinka dabartinį mūsų bent jau politinės kultūros lygį.
Visuomenės nuomonės įtakotojų keliami atseit „aukšti moraliniai kriterijai“ iš tiesų dažniausiai yra subjektyvi, asmeninio intereso ar, geriausiu atveju, požiūrio, pasaulėžiūros sąlygota nuomonė. Nes jei yra kokie sukčiavimo, korupcijos, viešų ir privačių interesų derinimo pažeidimo faktai, tai juos turi vertinti atitinkamos tarnybos. Ir su kokiais pažeidimais būtų draudžiama užimti kokias pareigas turėtų būti aiškiai apibrėžta teisės aktais, o nepalikta suinteresuotos visuomenės „moraliniam“ linčui.
Tokia susidariusi atgrasi terpė, kurioje kiekvienas tepa kitą, dažniausiai, kuo pats smirda, pamažu ir atvedė mus iki tokios situacijos, kurioje geriausiai murkdytis mėgsta tik cinikai, nieko nepasiekę ir nebijantys ką nors prarasti asmenys. Normaliems žmonėms visa tai tiesiog atgrasu. Tai prasta kryptis, kuri kuria chamų ir cinikų, o ne išsilavinusios visuomenės poreikį. Socialinių tinklų įtakotukai ir, deja, žiniasklaida, siekdami klikų puikiai tam tarnauja. Kur nebūti, išgalvoti dalykai, su ar be prierašo „galimai“, pinasi su realiais faktais. Mes manau net neįsivaizduojame, kaip paveikta bus visa mūsų socialinė aplinka, kai dirbtinio intelekto priemonės, leidžiančios lengvai kurti tikrovę imituojančius vaizdus, bus apvaldytos kiekvieno, kaip dabar kiekvieno yra apvaldyti išmanieji telefonai.
Ar Lietuva tuo yra išskirtinė? Ne, nėra. Bet vargu, ar tai paguodžia.
______
MKČ. Regėjimas
