30/05/2026
Vilniaus Vydūno progimnazija karjeros specialistė, ilgametė Vaiku linija savanorė ir supervizorė Kristina Gaižiūnienė konferencijoje kalbėjo apie saugios erdvės kūrimą mokyklose svarbą ir dalinosi savo pavyzdžiu apie „Žalią namuką“:
„...Didelė dalis pranešimo buvo apie vaikų nematomą vienišumą. Kristina pasakojo apie mergaitę, kuri beveik dvejus metus mokykloje neturėjo nė vieno draugo ir praktiškai su niekuo nekalbėjo. Ji tiesiog ateidavo į namuką, atsisėsdavo į tą pačią vietą, apsigaubdavo pledu ir tylėdavo. Po truputį pradėjo piešti, vėliau parodyti savo istorijų sąsiuvinius, o galiausiai pasakė: „Aš čia mokausi bendrauti.“ Jai svarbiausia buvo ne tai, kad kažkas ją „taisė“, o kad atsirado vieta, kurioje galima būti tarp žmonių ir nejausti grėsmės.
Pranešime nuolat kartojosi mintis, kad vaikams labai reikia būti išgirstiems. Ne kontroliuojamiems, ne auklėjamiems, o tiesiog išgirstiems. Vaikai dažnai sako: „Manęs negirdi.“ Ir nors suaugusieji rūpinasi – aprengia, pamaitina, nuperka daiktų – tai nebūtinai reiškia emocinį palaikymą. Pasak Kristinos, daugelis vaikų labai retai girdi: „Aš tavim tikiu“, „Tu susitvarkysi“, „Tu man svarbus.““
Kviečiame skaityti Kristinos pranešimo tekstą (nuoroda komentare), kuris yra ne apie metodikas ar teorijas, o apie paprastą kasdienybę mokykloje. Apie mažą „Žalią namuką“, kuris daugeliui vaikų tapo saugiausia vieta mokykloje. Vieta, kur galima ateiti per pertrauką, pabūti tyloje, pasislėpti po pledu, pažaisti, pasikalbėti arba tiesiog būti tarp kitų :)
