09/02/2026
Prieš 8 metus...
JAV nacionalinė aeronautikos ir kosmoso administracija (NASA) daugeliui pažįstama tik iš kino filmų apie ateivius, besidomintys yra girdėję apie NASA kuruojamą „Apollo“ programą ir praėjusio amžiaus septintame dešimtmetyje prasidėjusį Mėnulio „užkariavimą“, šiandien tai – viena žinomiausių mokslinių tyrimų institucijų, kurios išradimai pakeitė mūsų kasdienybę. Turėdama apie 19 mlrd. JAV dolerių metinį biudžetą, NASA gali finansuoti aukščiausio lygio mokslinius tyrimus ir technologijų kūrimą. Šios srities entuziastų svajonė - pakelti NASA paslaptis dengiantį šydą ir bent akies krašteliu žvilgtelti į tai, kas vyksta jos laboratorijose, – nėra visiškai nepasiekiama.
Gyvas to įrodymas – Kauno technologijos universiteto Elektros ir Elektronikos fakulteto magistratūros studentas Donatas Miklušis, kuris praėjusių metų vasarą 10 savaičių stažavosi NASA ir atliko praktiką garsiame „Ames“ tyrimų centre Kalifornijoje.
Kiekviena proga Donatas su bendraamžiais dalinasi savo sėkmės istorija ir patarimais, kaip, besimokant universitete, įmanoma patekti į NASA. Vasario 8 – 10 dienomis „Litexpo“ centre vykusioje tarptautinėje mokymosi, žinių ir karjeros planavimo parodoje „Studijos 2018“ jis skaitė pranešimą tema „Mano didelė stora amerikietiška stažuotė“. Donatas mielai sutiko atsakyti ir į „Gyvenimo“ laikraščio klausimus.
- Ar besimokydamas Veiverių T.Žilinsko gimnazijoje, galėjai tikėtis, kad vieną dieną išsipildys pačios netikėčiausios svajonės, tokios, kaip praktika NASA tyrimų centre?
- Nuo mažens esu optimistas, kiekvieną kartą dalyvaudamas konkursuose tikiuosi laimėti. Dar besimokydamas Veiveriuose tikėjausi nuveikti kažką įspūdingo, nors tikrai nemaniau, kad atliksiu praktiką NASA centre. Iki pat mokyklos baigimo nebuvau nė karto iškeliavęs į užsienį, tolimiausia kelionė buvo į Palangą, o dabar mano „Google“ kelionių žemėlapyje pilna geltonų žvaigždučių, žyminčių pačias tolimiausias aplankytas vietoves, tokias, kaip Los Angelas, Las Vegas, Taivanas, Filipinai ir t. t.
-Ar į KTU stojai, jau turėdamas ateities viziją, ko gyvenime sieksi, kokioje srityje norėsi dirbti?
- Jau dvyliktoje klasėje aiškiai žinojau, ką studijuosiu, buvau porą kartų lankęsis KTU renginiuose, tokiuose, kaip „Tyrėjų naktys“. Buvau labiau tikras dėl to, ko nenoriu daryti, negu dėl to, ko noriu. Iš tiesų, ir dabar nežinau, kur tiksliai noriu dirbti, bet aiškiai žinau, kad nenoriu dirbti meistreliu ir taisyti prietaisus. Man daug įdomiau kurti savo sistemas, ieškoti inžinerinių sprendimų.
Baigęs elektronikos inžinerijos specialybės bakalauro studijas, jas tęsiu magistratūroje. Tenka ir programuoti, ir konstruoti, o galiausiai apjungiame viską į bendrą fizinę sistemą.
- Ko reikia, kad mintys ir norai materializuotųsi?
- Mano „receptai“ studentams paprasti: visų pirma, reikia išlaikyti tinkamą mokymosi vidurkį, sukąsti dantis, iškentėti sunkius modulius ir pasiekti bent 8 balų bendrą vidurkį. Antra, studijų metais vykdyti akademinę veiklą. Trečia, rasti akademinį mentorių ir kartu su juo vykdyti projektus, rašyti straipsnius ir t.t. Manau, kad šis sprendimas buvo vienas iš geriausių mano gyvenime. Laboratorijoje turiu galimybę su profesoriais Vytautu Markevičiumi ir Dangiručiu Naviku bei kitais studentais vykdyti įvairius elektronikos projektus. Dirbant komandoje viskas lengviau pasiekiama, pvz., man teko prisidėti prie vieno iš geriausiai žinomų projektų - LitSat-1 nano palydovo gamybos.
Be abejonės, svarbu dalyvauti įvairiuose konkursuose. Nebūtina laimėti, bet reikia dalyvauti, ieškoti stažuočių, praktikų, stipendijų konkursų ir siųsti savo aplikacijas.
Aš laimę bandžiau daugybę kartų: nesėkmingai siunčiau paraiškas į Europos kosmoso agentūrą, „Vulkanus“ stažuočių programą Japonijoje ir kt. Pagaliau kreipiausi į Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūrą (MITA) ir po atrankos patekau į NASA „Ames“ tyrimų centrą. Pagal sutartį su NASA į šią pasaulinę organizaciją kasmet iš Lietuvos gali išvykti keli studentai. Stažuotei gavau 5700 eurų stipendiją, dalį skyrė MITA, dalį – KTU.
-Kokį įspūdį paliko NASA? Gal žvilgsnis iš arti paneigė susidarytus stereotipus?
- Nepamačiau nei raketų aikštelių, nei dangoraižių. „Ames“ tyrimų centre, kuris yra vienas iš seniausių, nemažai apleistų betoninių pastatų, tarp jų ir nenaudojamas angaras, kuriame buvo gaminami dirižabliai. Neįprasti man buvo vėjo tuneliai, viename didžiausių pasaulyje testuojami lėktuvai ir kiti skraidantys objektai. Šiaip miestelio aplinka tvarkinga, daug policijos. Gyvenau bendrabutyje su kitais studentais, atvykusiais iš viso pasaulio. Anksčiau šis pastatas priklausė karinei bazei. Gavau dviratį, kuriuo kas rytą mindavau į tyrimų centrą. Į jo teritoriją patekdavau tik su pažymėjimu ir tapatybės kortele. Mano darbo vieta buvo įprastas kabinetas, kuriame dirbau su savo darbo vadovu.
Filmai sukuria iliuziją, kad NASA naudoja visa tai, kas naujausia, moderniausia. Tyrimų centre yra vietų, pvz., superkompiuterių centras (jame simuliuojama vandenynų veikla, raketų paleidimas, modeliuojamos įvairios situacijos), į kurį negalėjau įžengti. Vis dėlto, ne įranga, o mokslininkai, kurie ten dirba, tyrimus daro svarbius. Aplinka, patalpos ir įranga, kurias mačiau, nėra ypatinga, ko gero, KTU turi geresnių prietaisų, nei tie, kuriais aš naudojausi. Tačiau įspūdį darė tai, kad visi darbuotojai, kolektyvas yra apsėsti savo darbo, dalinasi patirtimi, atrodo laimingi ir atsipalaidavę. Teko dalyvauti darbuotojų piknike, į kurį jie susirinko su šeimomis, kartu pietavo ir bendravo. Neprošal panašią tradiciją įvesti ir mūsų akademinėje bendruomenėje.
-Kokiame projekte teko dirbti?
- Buvau paskirtas į Kosmoso biologinių mokslinių tyrimų skyriaus jaunesniojo inžinieriaus pareigas. Kartu su praktikos vadovu Terry Lusbiu siekėme sukurti kompaktiškesnį ir tikslesnį TEPC tipo radiacijos matuoklį, itin aktualų kosmose, kur astronautai susiduria su aukštu radiacijos lygiu. Sėkmės atveju šis dozimetras raketomis skries į Marsą ir tolimąjį kosmosą. Jaučiausi esąs svarbia komandos dalimi, vadovas vadino mane savo kolega ir liko patenkintas galutiniu rezultatu. Be darbo laboratorijoje, lankiausi paskaitose, teko klausytis Mėnulyje buvusio astronauto Harrisono H.Shmitto, o su astronautu Michaelu Barrattu – ir nusifotografuoti atminčiai.
- Ar norėtum dar kartą ten sugrįžti?
- Sugrįžti atgal tikrai norėčiau, mat 10 savaičių stažuotė praskriejo lyg akimirka, ir liko nepadarytų labai daug darbų, savo projektą tik pradėjau. Taip pat norėčiau padirbėti ir kituose centruose, labiausiai robotikos.
- Savo sėkmės istorija įtaigiai daliniesi su kitais studentais. Negaili patarimų jiems. Tačiau kodėl, tavo manymu, neretai jauni žmonės nueina lengviausiu keliu – pastudentauja kelerius metus dėl diplomo, po to dirba atsitiktinius darbus?
- Paskaitos – namų darbai – egzaminai, tai yra kiekvieno studento kasdienybė. Nors paskaitos ir vertingos, bet man jose gana nuobodu. Manau, daugeliui studentų tokia rutina irgi greitai atsibosta, ir jų rugsėjo pirmosios noras būti geriausiu studentu grupėje dingsta per pirmus koliokviumus.
Užsikrėsti motyvacija gan lengva, bet išlaikyti užsidegimą daug sudėtingiau. Dėl to reikia save įstatyti į tokią aplinką, kur ir be nuolatinės motyvacijos galima maksimaliai išnaudoti savo laiką studijoms, darbui ar asmeniniam tobulėjimui. Aš tokią vietą radau savo fakultete, akademinėje tyrimų grupėje. Čia man nebūtina savęs versti mokytis ir ruoštis egzaminams, nes žinias įgyju praktiniu būdu, sprendžiant įvairias problemas.
- Koks Tavo požiūris į jaunimo emigraciją? Ką Tau reiškia gimtasis kampelis?
- Mano kelionės dažniausiai yra ne pažintinės, bet studijų arba darbo tikslais. Dėl to tenka gyventi taip, tarsi būčiau vietinis, o ne turistas. Visada labai smagu pakeisti aplinką, pratintis prie svetimo gyvenimo ritmo, bet namie jaučiuosi daug ramiau. Nors mano kaimelyje, Juodbūdyje, ir nėra jokių pramogų parkų, parduotuvių ar įspūdingų parkų, bet čia man smagiausia ir geriausiai pailsiu.
Turiu daug užsieniečių draugų, su jais dažnai pasikalbame apie karjeros galimybes. Visiems aišku, kad, pvz., Vokietijoje algos didesnės negu Lietuvoje, bet nemanau, jog būsiu laimingas tiesiog dirbdamas kažkam. Mano tikslas ne parduoti savo laiką už pinigus, bet dirbti taip, kad darbas atsipirktų visam gyvenimui.
Nematau nieko blogo išvykti pasimokyti ar padirbėti kažkur kitur, bet reikia nepamiršti sugrįžti ir namo. Manau, kad kuo toliau, tuo labiau pasaulis tampa globalesnis, ir apsiriboti vien Lietuva negalima. Todėl, tikiuosi, man dar daug kartų teks pagyventi užsienyje ir vėl grįžti į Lietuvą.
-Kokį tolimesnį kelią svarstai pasirinkti?
-Šiais metais baigiu magistrantūros studijas. Planuoju toliau studijuoti doktorantūros pakopoje. Vien Lietuva tikrai neapsiriboju, manau, dirbsiu ir Lietuvoje, ir Europoje, ir toliau...
-Artėja Vasario 16 – oji. Kaip manai, kokia galėtų būti didžiausia dovana Lietuvos žmonėms Valstybės šimtmečio proga?
-Nemokamas internetas visoje šalyje ir visiems.
Kalbino Dalė Lazauskienė
